Žvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius ir diskusijas kyla mintis, kad išgyvename artimo neapykantos vasarą. Vieni reikalauja apsaugoti gražiausias miestelio vietas nuo vaikų, kiti reikalauja uždaryti neįgaliuosius už spygliuotų tvorų, treti pašiurpę negaili baisiausių epitetų pirmiesiems. Kaip jautėsi ir ką galvojo apie juos atstumiančius žmones tėvų globos netekę vaikai ir proto negalią turintys žmonės galime tik numanyti.
Paradoksas tame, kad visi nori to paties – saugumo, orumo ir pagarbos. Skirtumas tame, ar matome sąsajas tarp savo ir aplinkinių saugumo (orumo, pagarbos) užtikrinimo, ir kokios tos sąsajos. Atrodo, nesunku suvokti, kad visuomenės saugumo (orumo, pagarbos) matas yra jos silpniausių ir pažeidžiamiausių apsaugos kokybė. Bet kodėl tuomet vis dar aštriai prasimuša izoliacijos naratyvas, ir nors slepiamas, bet tikrai yra, sunaikinimo naratyvas?
[blockquote author=”” sc_id=”sc414514721313″]Galime įžvelgti ir saugoti kito žmogaus orumą tiek, kiek patys suvokiame savo orumą.[/blockquote]
Atsakymas nuviliančiai paprastas (ir turbūt taip pat įžiebiantis pyktį) – galime apsaugoti kitus tiek, kiek patys jaučiamės saugūs; galime gerbti kitus tiek, kiek patys save gerbiame; galime įžvelgti ir saugoti kito žmogaus orumą tiek, kiek patys suvokiame savo orumą.
Ir čia, rizikuodama gauti pykčio bangą, įkvepiu ir kviečiu nerti giliau.
Prieš Biržus ir Žiežmarius buvo kompiuterinio žaidimo reklama, kurioje taikiniais vaizduojami realūs gyvi žmonės – romai, nekenčiamo Kirtimų taboro gyventojai. Kiek stiprus buvo visuomenės pasipiktinimas? Poros nevyriausybinių organizacijų ir žmogaus teisių ekspertų komentarai versus abejingumas (izoliacijos naratyvas) ir tylus (arba ne) pritarimas (sunaikinimo naratyvas).
Po Biržų ir Žiežmarių buvo Lietuvos žydų bendruomenės pareiškimas dėl neterminuoto sinagogos uždarymo. Ir čia visos reakcijos surezonavo dar stipriau – nuo empatijos ir suvokimo kaip nesaugiai jaučiasi žmonės, kurių tėvai ir seneliai čia buvo suvaryti į getus, nužmoginti, išžudyti jų pačių kaimynų ir bendrapiliečių, iki abejingo neigimo (grasinimai nerealūs; ką jie išsigalvoja, nieko nenutiko) iki kaltinimo (patys išprovokavo tokią reakciją; „patys muša – patys rėkia“; meluoja ir kursto prieš save tam, kad galėtų pasiskųsti).
Nepriklausomai nuo tikėjimo (ar netikėjimo) Šv. Rašte galima rasti nepaprastai gilių minčių. „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Tai taip ir mylime. Kiek sugebame ir kaip sugebame. Patyrę sukrečiančias katastrofas – karus, tremtį, persekiojimus – mūsų tėvai ir seneliai labai objektyviai nesijautė saugūs, o nepagarba žmogui bei orumo žeminimas buvo ryškiausias laikotarpio bruožas. Galią turintieji – nuo partorgų iki universalinės pardavėjų – atrodo jautė malonumą pažeminti, šypsotis gatvėje buvo absoliučiai nenormalu, pasitikėjimas savimi, savo tapatybės kūrimas, saviraiška – buvo nežinomi, nesuvokiami arba draudžiami dalykai. Mūsų tėvai prisimena sadistines akcijas mokyklose, kai ilgi plaukai berniukui ar makiažas mergaitei galėjo baigtis psichologiniu ar net fiziniu smurtu. Bet koks kitoniškumas kėlė priešiškumą, nes galėjo būti palaikytas grėsme režimui – o tai reiškia grėsme ir kitokiam žmogui, ir „antivalstybinio elemento“ laiku nepastebėjusiems bei nepašalinusiems.
Pusę šimto metų galiojo dvigubi standartai – kai viešai buvo šlovinamas žmogus, ant sienų paišomi laimingos vaikystės paveikslai, bet visuomenė suskaldyta ir kupina nepasitikėjimo, įtarumo, priešiškumo. Iš vienos pusės tremtiniai, politiniai kaliniai, rezistentai, disidentai, iš kitos pusės – režimo palaužti ar noriai jam tarnaujantys siekiant užgniaužti bet kokią minties laisvę, paminti orumą. Visa tai kūrė didžiulį nesaugumo jausmą, o kuo nesaugesnis jaučiasi žmogus – tuo labiau įsitempęs, tuo labiau nori viską kontroliuoti, tuo siauresnė komforto zona, tuo mažiau gebėjimo atvirai žvelgti į pasaulį ir priimti kitokius negu jis pats.
O ir nebuvo kur matyti tų kitokių – beglobiai vaikai ir neįgalieji buvo sukišti į dideles globos įstaigas, nors nebebuvo naikinami kaip nacių, tačiau izoliuoti ir nematomi. Žmonės su negalia – o ypač proto ar psichikos – ypatingai stigmatizuoti. Tarybinės psichiatrijos kontekste, kai režimo priešams buvo lipdomos psichikos sutrikimo etiketės ar net faktiškai vaistų ir izoliacijos pagalba buvo trikdoma jų psichikos sveikata – terminas „psichinis ligonis“ iš esmės reiškė nuosprendį: izoliaciją, atstūmimą, smurto pateisinimą. Iš esmės mūsų visuomenė buvo treniruojama būti nejautri, nerodyti savo jausmų ir nesuprasti kito žmogaus jausmų, skirstyti į savus ir priešus, bijoti kitoniškumo ir jį naikinti. Kitokių (nuo žydų iki beglobių vaikų, nuo politinių kalinių iki neįgaliųjų) izoliacijos ir sunaikinimo naratyvai buvo laikmečio skiriamasis bruožas.
Ar visi taip elgėsi? Žinoma – ne. Žmonių psichikos atsparumas, asmenybės savybės, intelekto koeficientas, patirtos traumos ir daugelis kitų svarbių veiksnių nulemia kiek konkretus žmogus pajėgus atlaikyti režimo diktatą, išlaikyti moralinį kompasą ir gerbti save bei kitą. Tačiau nesaugumo jausmas vis tiek dominuoja – jei ne dėl savęs, tai dėl artimų žmonių.
Todėl kai karta iš kartos mūsų visuomenė patyrė tokią mėsmalę – reikia įdėti ne mažiau pastangų išmokyti žmones gyventi kitaip. Atrasti savo orumą ir savigarbą, priimti savo ir kito žmogaus jausmus, toleruoti kitoniškumą, atjausti ir padėti. O juk tai reiškia – nebijoti. O tam, kad nebijotume – reikia pasitikėjimo. Pasitikėjimo savo aplinka, savo valstybe – kad jei kažkas nutiks, sulauksi pagalbos, o ne būsi atstumtas/pasmerktas/išjuoktas. Pasitikėjimo, kad šalia esantys žmonės nėra grėsmės šaltinis. Tarp ES šalių Lietuva išsiskiria žemu pasitikėjimo lygiu – tik 3 proc. visiškai sutinka, kad dauguma žmonių Lietuvoje galima pasitikėti (beveik pustrečio karto mažiau, negu ES vidurkis), užtat pusantro karto daugiau nei ES vidurkis mano, kad pasitikėti negalima. Pagal pasitikėjimą, kad mūsų visuomenėje bus užtikrintas teisingumas – esame treti nuo galo ES.
Taigi, nesaugumo jausmas vis dar labai stiprus – ir nesaugiai jaučiasi ne tik tie, kurie atstūmė vaikus ar neįgaliuosius, nesaugiai jaučiamės ir mes, pajutę jiems nė kiek ne mažesnį priešiškumą. Vieši komentarai toli peržengė netinkamo elgesio pasmerkimo ribas – tapo sunku atsiriboti nuo poelgio. Sukilo tokia priešiškumo banga, kad kilo klausimas ar tikrai mes, tie jautrūs ir empatiški beglobiam vaikui ar proto negalią turinčiam, norime sunaikinti (na, gal tik psichologiškai) tuos žmones (na, gal ir jų gražiuosius sodus)? Ar galėtume suprasti jų baimę ir priešiškumą? Nesinori, bet galim. Tačiau to neužteks pakeisti jų savijautą ir elgesį, pakeisti mūsų visuomenės pasitikėjimo lygį, pakeisti pažeidžiamiausių orumo apsaugos kokybę.
Kaip okupacinės valstybės aparatas mus gniuždė ir mokė bijoti, dabar mūsų pačių valstybė turi labai tikslingai, nuosekliai ir kokybiškai mokyti pažinti, suprasti ir priimti. Grįžtant prie beglobių vaikų ir neįgaliųjų – tų mažų bendruomeninių namelių statymas tarp mūsų namų, o ne kažkur už miesto, apgyvendinimas po kelis, normaliuose namuose, o ne didelėse įstaigose, yra globos reformos dalis – integravimas į visuomenę tų, kurie buvo išintegruoti, išimti ir izoliuoti. Tačiau tam, kad juos visuomenė priimtų – žmonės turi žinoti kas vyksta, suprasti kodėl vyksta ir koks jų vaidmuo tame vyksme.
Paprastai sakant – kai trūksta informacijos, žmonės vadovaujasi gandais, mitais ir stereotipais. Rezultatas – baimė ir priešiškumas. Taigi, dar vieni (nepadaryti) Vyriausybės (ok, ir ne vienos prieš tai) namų darbai – aktyviai, tikslingai ir nuosekliai edukuoti, pasakoti, pažindinti, įtraukti. Nenorim piktos kaimynystės – aktyviai komunikuojam visais kanalais – kalbam, suprantam, priimam. Labai paprasta.
Žingsnis nr. du: individualizuotos ir į asmens poreikius nukreiptos, paskui žmogui einančios kokybiškos prieinamos paslaugos ir pagalba. Nuo psichologo konsultacijų iki darbuotojo krepšelio įdarbinti neįgaliuosius laisvoje darbo rinkoje – tada tie žmonės nėra nematomi, nepažįstami, keisti – nes jie tampa visateisiais nuolat šalia mūsų esančiais visų gyvenimo sričių ir veiklų nariais. Prieinama ir kokybiška pagalba reikalinga ir tiems, kurie augina (globoja) vaikus, patiriančius elgesio sunkumus, ir žmonėms su negalia, ir jų artimiesiems, ir galimybės pasikonsultuoti su jais susiduriančiais. Ir Žiežmarių mariai ar Biržų algirdai gal išdrįs kreiptis pagalbos, gal nueis pas psichologą – jei nereiks laukti 8 mėnesius ir važinėti 100 km. Tada visiems bus lengviau ir saugiau – ir fiziškai, ir psichologiškai.
Ir tuos žingsnius pagaliau kokybiškai padarius – žiūrėk ir prieš n metų ratifikuotos Vaiko teisių ir Neįgaliųjų teisių konvencijos iš popieriaus persikels į realybę, ir pasitikėjimo indeksas gali paūgėti, ir spygliuotų tvorų norėsis mažiau. Gal net mylėti artimą taps įmanoma.
