Pagal VMI 2018 metų duomenis, pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai yra trys. Tai pridėtinės vertės mokestis (PVM) (54,7 proc. nuo viso biudžeto), akcizai (22,2 proc.) ir pelno mokestis (PM) (10,8 proc.). Toliau sektų gyventojų pajamų mokestis (4,9 proc.) ir kiti dar mažesni mokesčiai.
Jei dėl PVM ir akcizų mokesčių pakeitimų ir kyla šiek tiek šurmulio, tai mėginimai padidinti PM sukelia verslininkų ir jų organizacijų bei Laisvosios rinkos instituto aistras. Pagrindinis visų jų argumentas yra toks: Dėl PM padidinimo smarkiai sumažės užsienio verslininkų investicijos į Lietuvą. Bet gerai žinoma, kad kiekvienas investitorius pirmiausia žiūri, ar yra rinka jo būsimai produkcijai ir kokios tos rinkos apimtys. Juk nuo produkto realizacijos priklauso gamybos plėtra ir verslininko pelnas.
Antras svarbiausias rodiklis verslininkui – tai tos vietovės, kurioje numatomas naujas verslas, darbo jėgos struktūra ir kvalifikacija. Trečias svarbiausias kriterijus, lemiantis verslininko apsisprendimą investuoti ar ne, tai kelių, transporto, aviatransporto, inžinierinių tinklų ir ryšių lygis. Ir tik ketvirtoje ar net penktoje vietoje yra PM.
Todėl teiginys, kad PM didinimas yra lemiantis veiksnys užsienio investuotojams, yra tik grubus melas. Prisiminkime, kodėl „Coca-Cola“ gamintojai pasitraukė iš Lietuvos į Lenkiją. Ar dėl PM, kuris ir tada buvo 15 proc., ar dėl rinkos Lietuvoje apimties.
Pagal PM didinimo priešininkų logiką tokiose šalyse kaip Vokietija, kur PM yra net 33 proc., Austrija (PM 35 proc.) ir Belgija (PM 40 proc.), turėtų nebūti jokių investicijų. Tačiau verslininkai ir toliau į jas noriai investuoja. Tai tik dar vienas argumentas, kad PM didinimo priešininkai visai Lietuvai kabina ant ausų makaronus. Taip, verslininkai neriasi iš kailio nenorėdami atsisakyti dalies savo pelnų ir randa rėmėjų Seime ir Vyriausybėje. Prieš dešimt metų, 2008 metais, PM buvo surinkta 839 mln. eurų, o 2018 metais surinkta tik 691,2 mln. eurų. Taip pat buvo taip pakeistas Civilinis kodeksas ir akcinių bendrovių įstatymas, kad praktiškai audito kontrolės neliko.
Pagal dabar galiojančius įstatymus auditorių pasiskiria kontrolinio paketo valdytojas, auditoriui atlyginimą nustato taip pat jis. Praktiškai tai reiškia, kad pats valdytojas gali pats sau rašyti audito išvadas. Buvo maksimaliai sumažintos smulkių akcininkų teisės. Be to, verslo „gerinimui“ papildomai buvo sugalvota naujų įmonių formų, tokių, kaip mažoji bendrija, kuri gali būti vadinama „maža“ turėdama milijardines apyvartas ir mokėdama nykstamai mažus mokesčius valstybei.
Turint galvoje, kad padidinus PM vienu procentu valstybės biudžetas gauna 46 mln. eurų pajamų, nesunku paskaičiuoti, keliais procentais reikėtų padidinti PM, kad pakaktų lėšų švietimo ir mokslo darbuotojams, ugniagesiams, medikams ir kt. Bet kol verslas valdo Seimą ir Vyriausybę, o ne Vyriausybė ir Seimas – verslą, tol sunku tikėtis kokių nors sveikintinų permainų mažinant socialinę atskirtį. Nebent galą su galu sunkiai suduriantiems ir jo nesuduriantiems piliečiams nusibos verslininkų patyčios.
