Vilniaus miegamieji rajonai tapo sostinės iššūkiu. Tą pamatė ir pripažino Vilniaus savivaldybės architektai, kiti specialistai. Pripažino pagaliau ir tai, kad tie rajonai tampa vis mažiau patrauklūs jaunimui ir tampa socialiai silpniausių gyventojų – pensininkų ir neturtingų nuomininkų gyvenamosiomis zonomis. Problemos pripažinimas teiktų vilties, kad pagaliau miesto plėtros specialistai iš savivaldybės dangoraižio ne tik pamatys, bet ir imsis spręsti pamirštų ir apleistų miegamųjų rajonų, tokių kaip Pašilaičiai, Šeškinė ar net tas pats blokinių namų Antakalnis, problemas.
Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis viešame interviu pasisako, kad dabar dėl Vilniaus miegamųjų rajonų savivaldybės specialistams teks pasukti galvą. Anot sostinės plėtra besirūpinančio architekto, turi būti skatinamas Vilniaus daugiabučių rajonų atsinaujinimas. Jis kalba apie kaimynijų programą, pritraukiančią lėšų aplinkos tvarkymo darbams (kuriuos reikia derinti su savivaldybe) ir kažkokiu būdu atgaivinsiančią daugiabučių rajonus, kurių didžioji bėda, pasak architekto, yra ta, kad jaunos šeimos nenori ten gyventi. Deja, ties čia ta viltis apie realų miegamųjų rajonų atgaivinimą ir užgęsta.
Drįsčiau suabejoti, ar vien tik šaligatvių ir daugiabučių namų kiemų sutvarkymas tikrai taptų priežastimi, dėl ko jauni žmonės rinktųsi gyventi minėtuose Vilniaus daugiabučių rajonuose. Ir netgi nauja mokykla Pilaitėje netaps tuo traukos centru, kuris nulems jaunų, šeimas bekuriančių ar jas jau sukūrusių žmonių pasirinkimą, jeigu šis pasirinkimas bus tik tarp kiek brangesnio kotedžo priemiestyje ir buto daugiabučių namų rajone.
Daugiabučių namų rajonai daugeliu prasmių miršta dėl miesto nepakankamo ar net netinkamo planavimo. Čia nerasime patogiai pasiekiamų viešųjų erdvių. Čia žmonės yra priversti turėti nuosavą automobilį, nes ten viešasis transportas nėra plėtojamas ir neatitinka šiuolaikinių poreikių. Ir nors pas mus labai mėgstama kalbėti apie bendruomenes, bet reikia būti labai atviriems ir sąžiningiems – daugeliu aspektų daugiabučių namų rajonai yra praktiškai dykumos be jokių bendruomenių, kuriuose gyvenantys žmonės yra priversti gyventi, nes neturi kitų galimybių gyventi kitur.
Jeigu mes norime spręsti miesto daugiabučių patrauklumo problemą, kalbėkime apie gyvenimo kokybę, ir ne abstrakcijomis, bet apie tai, kaip atskira vietovė gali tapti patraukliais namais. Pirma – Vilniaus centras yra nuostabiai sutvarkytas, tačiau daugiabučių namų rajonuose, pilko betono erdvėje nėra viešųjų erdvių, trūksta parkų, žaidimų aikštelių vaikams. Paklauskite jaunų šeimų – kaip joms čia planuoti laisvalaikį su vaikais? Vaikystė tarp betono sienų šalia vienintelės smėlio dėžės su sūpynėmis. Ar mes to linkėtume savo vaikams?
Trūksta net ir to, ką galima vadinti daugiabučių namų rajonų traukos centrais – kultūrinių erdvių, kurias galėtų išnaudoti tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės, ir savo gyvenamąjį rajoną paverstų jaukiu, gyvybingu, patraukliu. Jeigu miesto planuotojai pagrindine problema mato kelių iki miesto centro platinimo iššūkį, tai jį išsprendus, mes, vilniečiai, viso labo stovėsime tuose pačiuose kamščiuose, tik platesnėse gatvėse, tačiau gyvenimo kokybė daugiabučių namų rajonuose nuo to nedaug pasikeis.
[blockquote author=”Rasa Budbergytė” sc_id=”sc1157499164903″]Jeigu miesto planuotojai pagrindine problema mato kelių iki miesto centro platinimo iššūkį, tai jį išsprendus, mes, vilniečiai, viso labo stovėsime tuose pačiuose kamščiuose, tik platesnėse gatvėse, tačiau gyvenimo kokybė daugiabučių namų rajonuose nuo to nedaug pasikeis.[/blockquote]
Didžioji Vilniaus, kaip ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų daugiabučių gyvenamųjų rajonų, problema yra užkoduota dar sovietmečiu, nes jie buvo suplanuoti kaip centralizuotos žmonių „miegojimo vietos“, o ne tokia vieta, kurioje gera gyventi. Panašu į tai, kad sovietmečiu nebuvo planuota, kad daugiabučių gyvenamųjų rajonų gyventojų skaičius tiek išaugs, kad padaugės automobilių skaičius, nebuvo pasirūpinta, kad visus gyventojus pasiektų kasdienės ir būtinos viešosios paslaugos.
Po Nepriklausomybės atgavimo stambus verslas pasinaudojo patogia galimybe turėti vienoje vietoje susikaupusių vartotojų kiekį ir pristatė stambių prekybos centrų ir kitų verslo objektų. Ir dabar turime tą nepakankamo planavimo, neteisingų plėtros įžvalgų palikimą, tačiau jį būtinai turime pakeisti. Juk kitas gyvenimo sritis jau pakeitėme, todėl neturime taikstytis su tuo, kad tūkstančiai žmonių priversti gyventi tikrai šio laikmečio neatitinkančiuose betoninių „barakų“ rajonuose.
Miesto planuotojai pripažįsta, kad pageidaujama alternatyva būtų sumažinti būtinybę kiekvienai šeimai turėti po kelis automobilius, sumažinti būtinybę būti priklausomiems nuo fizinio miesto centro, kultūrą, pramogas, viešąsias paslaugas pritraukti arčiau vietų, kur gyvena žmonės, paverčiant gyvenamuosius rajonus traukos centrais, kuriose žmonės didžiąją dalį paslaugų galėtų pasiekti pėsčiomis.
Tam veikiausiai reikėtų ir plėtoti bei skatinti idėjas, kaip sugrąžinti smulkų verslą. Tokių pavyzdžių galima semtis iš kitų Europos šalių, kai siekdami sukurti traukos centrą savivalda ar net kartais nekilnojamo turto vystytojai kuruoja vietas smulkiam, pavyzdžiui maitinimo įstaigų ar paslaugų verslui, kurdami tokio verslo spiečius.
Čia slypi bendruomenės paradoksas – tavo rajone veikiantis nepriklausomos krautuvėlės savininkas ar kavinė yra tavo bendruomenės dalis ir yra jos susibūrimo vieta. Tad smulkus, su konkrečia vieta ryšį turintis verslas yra sprendimo dalis, ir jį galima skatinti, kurti to gyvenamojo rajono dvasią tiesiog suteikiant jam erdvę gyvuoti. Ir net turbūt nereikia kalbėti apie tai, kad parkų ar kultūros įstaigų nebuvimas gyvenamųjų namų rajonuose ir visa ko sukoncentravimas miesto centre, yra apleistos viešosios politikos ir valdžios kaltė.
Idėjų perplanuojant šiuos miesto gyvenamuosius rajonus reikėtų kuo daugiau. Prieš kiekvienus rinkimus vis prisimenama ir siūloma metro idėja. Ji dėl didžiulio lėšų poreikio sunkiai gali būti įgyvendinta, todėl gal spręskime mažiau lėšų reikalaujančias problemas, pavyzdžiui, įrenkime stovėjimo aikšteles automobiliams, nuo kurių gausos sunku net praeiti daugiabučių namų kiemuose. Tokiu būdu išsispręstų automobilių parkavimo skauduliai ir atsilaisvintų erdvės žalioms zonoms, vaikų aikštelėms ar kitai infrastruktūrai.
Tad planuojant tolygią viso Vilniaus miesto plėtrą su lygiomis galimybėmis visiems jo gyventojams, siekiamybe nepalikti „pensininkų“ ar „nuomininkų“ zonų, reikia padaryti viską, kad daugiabučių namų rajonai, tokie kaip Pašilaičiai, Fabijoniškės, Santariškės, Antakalnis, Karoliniškės, Viršuliškės, Lazdynai, Šeškinė, Justiniškės, Pilaitės pietinė dalis nebūtų naujai paruoštame Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano projekte nurodomi tik kaip ketvirtasis sovietinio laikotarpio daugiabučių namų rajonų kompleksinio atnaujinimo ir pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams prioritetas.
