Kiekvieną pavasarį, vos tik laukus apdžiovina saulė ir šiltas vėjas, šalį užlieja žolės gaisrai. Kasmet išdeginama tūkstančiai hektarų sausos pernykštės žolės. Degindami pernykštę žolę, žmonės mano, jog sudegusios žolės pelenais bus tręšiama dirva, tačiau yra atvirkščiai – gamtai daroma didelė žala.
Situacija nesikeičia ir šiemet: ugniagesiai skaičiuoja dešimtis kiekvieną dieną kylančių žolės gaisrų ir kol kas nėra jokių efektyvių priemonių, kurios padėtų suvaldyti padegėjus.
Nebūna tokių metų, kad ugnis iš deginamų laukų nepersimestų į miškus.
Nors kai kurie ugniagesiai šiuos gaisrus priskiria menkaverčiams gaisrams, tačiau gamtai kasmet padaroma milžiniška žala. Žūva tūkstančiai įvairiausių, nuo liepsnų negalinčių pabėgti gyvūnų. Nebūna tokių metų, kad ugnis iš deginamų laukų nepersimestų į miškus. Užsiliepsnojęs miškas ne tik apsunkina ugnies gesinimą. Žala gamtai tokiais atvejais būna dar didesnė.
Didelių nuostolių patiria ir gaisrininkai. Vykdami į iškvietimus ir gesindami degančią žolę, ugniagesiai naudoja kurą, techniką, galiausiai, nespėja laiku reaguoti į kitus, didesnius ar žmogaus turtui ir gyvybei pavojų keliančius gaisrus.
Tokių pavasarinių žolės gaisrų, kuriuose nukenčia žmogaus turtas – dešimtys. Pasikeitus vėjo krypčiai, ugnis akimirksniu įsimeta į ūkinius ar gyvenamuosius pastatus. Padegę žolę, žmonės mano galintys kontroliuoti jos plitimą, bet, deja, taip nėra. Net mažiausias vėjo gūsis gali pridaryti dar didesnių nuostolių.
Nuo žolės gaisrų kasmet nukenčia ir patys žmonės. Patiriama ne tik nudegimų ar kvėpavimo takų sutrikimų. Tokių gaisrų metu žmonės uždūsta ar net sudega. Žūčių nuo padegtos žolės sukeltų gaisrų fiksuojama kasmet.
Už žolės deginimą yra numatytos baudos, šalia jų pažeidėjui dar reikia susimokėti už gamtai gaisro metu padarytą žalą. Ji skaičiuojama pagal gaisravietės plotus. Nors baudos ir žalos atlyginimo dydžiai nemaži ir turėtų atgrasyti potencialius pažeidėjus, tačiau realiai didžioji dauguma padegėjų baudų išvengia, nes nėra nustatomi.
Dar viena, tačiau taip pat neveikianti priemonė – prievolė pranešti apie savo degančius plotus tarnyboms. Jei dega pieva, o savininkas, matydamas gaisrą, nesiima jokių priešgaisrinių priemonių, tarp kurių – pranešti gaisrininkams apie gaisrą, jis laikomas potencialiu padegėju ir jam turėtų būti skiriama administracinė nuobauda.
Padegėjai, kurie deklaruoja žemės ūkio paskirties plotus, taip pat rizikuoja, jog už išdegintus laukų plotus jiems bus atimta europinė parama, tačiau apie tokius atvejus nesu girdėjęs.
Šiuolaikinės technologijos leidžia nesunkiai išspręsti užsisenėjusią ir brangiai valstybei kainuojančią problemą, tik reikia aiškiai nustatyti, kuri konkreti institucija už tai atsakinga ir iš ko konkrečiai reikalauti atsakomybės.
Iš esmės šių išvardintų priemonių turėtų pakakti, kad pažeidėjai būtų suvaldyti ir tyčinių gaisrų kiltų mažiau, tačiau nėra vienos, pagrindinės institucijos, kuri kuruotų šį klausimą.
Priešgaisrinio gelbėjimo departamentas gaisrus gesina, aplinkosaugininkai skaičiuoja gamtai padarytą žalą, žemėtvarkininkai vertina deklaruotus išdegintus plotus, tačiau visi dirba atskirai.
Manau, jog kiekvieną pavasarį turi būti suburiamos tarpinstitucinės komandos, kurioms vadovautų ugniagesiai ir ši problema būtų sprendžiama bendromis jėgomis.
Kuriose teritorijose dažniausia kyla gaisrai – ne paslaptis. Pagal gaisrų statistiką galima sudaryti rizikingiausių vietovių žemėlapį ir tose teritorijose užsiimti realia kontrolės ir prevencine veikla. Jei informacijos trūksta, galima kiekvienais metais išdegusius plotus fiksuoti bepiločiais orlaiviais. Technologijos leidžia ne tik įvertinti išdegusius plotus, bet ir realiu laiku matyti situaciją, nustatyti gaisro kilimo vietą, plitimo kryptį ir net fiksuoti pažeidėjus.
Šiuolaikinės technologijos leidžia nesunkiai išspręsti užsisenėjusią ir brangiai valstybei kainuojančią problemą, tik reikia aiškiai nustatyti, kuri konkreti institucija už tai atsakinga ir iš ko konkrečiai reikalauti atsakomybės. Tada ir pažeidėjus surasti nebus sunku.
Nustačius pažeidėjus ir jiems pateikus sąskaitas už jų padarytą žalą gamtai, gaisrininkų patirtus kaštus, manau, tokie gaisrai liausis. Svarbu norėti ir daryti, o kai darai – pasidaro.
Autorių galite sekti 
