Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.
Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.
Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis. Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.
Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos. Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.
Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną. Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams.
Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien. Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo.
Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti. Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą? Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems.
Apie panieką. Kartą esu rašęs, kad valstybė negali būti valdoma kaip tūlas lietuviškas UAB-as, iš kurio, pirmai progai pasitaikius, jo darbuotojai perbėga į Vakarų kompanijas. Laikas pagaliau suvokti, kad bet kokie sprendimai turi remtis demokratinėmis vertybėmis. Viena svarbiausių – pasitikėjimas savo piliečiais, jų gebėjimu priimti adekvačius sprendimus.
Įstatymų įgyvendinimas ekstremaliomis sąlygomis neturi paminti ir kitų esminių žmogaus teisių – asmens ir žodžio laisvės, atjautos. O jos kaip tik ir pritrūko sprendžiant grįžusiųjų iš užsienio priverstinio karantinavimo klausimą. Žmonės buvo priversti keliolika valandų laukti lėktuvuose, autobusuose, lyg gyvuliai vežami į visokiausio standarto būstus. Ten visi – sergantys ir sveikieji – sugrūdami į tą patį kambarį. Šeimos su vaikais, kurios turi savo nuosavus būstus, buvo uždaromos kartu su svetimais. Kai kuriais atvejais pakišant tik kelis obuolius alkiui numalšinti. Tuo pačiu metu, kai socialiniai tinklai lūžo nuo isterijos, girdi, „neįleiskite jų į Lietuvą!“. Dar betrūko apmėtyti juos akmenimis, kaip tai įvyko Ukrainoje.
Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?
Neduok, Dieve, Lietuvai itališko varianto, kai dėl vyriausybės nepajėgumo suvaldyti krizę gydytojams teks priimti sprendimus, kam mirti, o kam gyventi. Tai – jau žinoma Vilniaus geto policininko Jakovo Genco dilema: vietoje nacių ir jų kolaborantų reikalaujamų 1000-io žydų sušaudymui, jis nusiuntė 450, atrinkęs ligotus ir senus. „Aš žinau, kad braidau iki kelių kraujyje, bet bent taip bandau išgelbėti kuo daugiau žmonių.“ Deja, beveik visi geto žydai vis vien buvo sunaikinti. Regis, šiandienos vyriausybė ministro veiksmais stumia Lietuvos medikus į J. Genso padėtį – jiems prieš savo valią gali tekti spręsti kam gyventi, o kam mirti.
[blockquote author=”” sc_id=”sc287189868954″]Ko mažiausiai reikia šiuo įtemptu laikotarpiu, tai miglos pūtimo – propagandos ir tuščio kalbėjimo, kai signalai iš gydymo įstaigų byloja apie dideles problemas, kurias siekiama nutylėti. Tragiškos Ispanijos ir Italijos patirtis visai šalia. Išmintingas pataria mokytis iš kitų klaidų, kvailys – iš savo.[/blockquote]
Stebina iš kažkur (turbūt iš autoritarinės sovietinės glūdumos) vis išlendantys veikėjai, kaip antai gydytojas epidemiologas Erikas Mačiūnas. Jis pareiškė: „Būtina visiems suprasti – pandemijos metu demokratiją reikia pamiršti.“ Jam pritarė ir VSD vadas D. Jauniškis, reikalavęs neabejoti valstybe, Vyriausybės bei Prezidento priimamais sprendimais. Vėliau jis atsiribojo nuo šio teiginio pareiškęs, kad jį ne taip suprato. Ne mažiau ydingas ir A. Verygos reikalavimas palikti jam informacijos apie virusą sklaidos monopolį, kuris leistų nuslėpti jo padarytas klaidas. Manau priešingai – būtent dabar, esant krizinei situacijai, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms yra privaloma. Kova prieš koronavirusą yra mūsų demokratijos ir jos vertybių išbandymas.
Panika gimdo panieką šalia esančiam. Apie tai komentare savo FB paskyroje panašiai kalba ir kolega Edmundas Jakilaitis. Taip mąsto tikras šaulys, suvokiantis demokratijos svarbą sprendžiant strategijos ir taktikos pasirinkimą. Kaip tik jo pozicija kelia pagarbą uniformai. Jo įžvalgomis baigsiu savo komentarą: „Ši krizė praeis, o kokias išvadas mes, kaip visuomenė, pasidarysime? Ar galvosime, kad mums reikia stiprių ir ryžtingų politinių lyderių? Ar mums reikia kieto vado su geležiniu kumščiu? Nenorėčiau, kad po krizės liktų tai. Mano galva, labiausiai mums reikia politinių lyderių, kurie suvoktų profesionalių ir nepriklausomų valstybės institucijų svarbą.
Tokių institucijų kaip Švedijos Sveikatos apsaugos agentūra, kurios operacijoms Švedijoje politikai neturi jokios įtakos. Per tokias krizes politikai turėtų rūpintis teisine baze bei reikalingais finansiniais ištekliais, tam, kad patenkintų išaugusius nepriklausomų profesionalių institucijų poreikius. Visuomenės sveikatos centrui ir dešimtims kitų į kovą su krize įtrauktų institucijų turi vadovauti šalti profesionalai, o ne ūsuoti bebrai. Tikiuosi, kad vieną dieną politikai supras, ar nesupratusius pakeis tie, kurie supranta, kad jų svarbiausias tikslas yra stiprinti nepriklausomas ir profesionalias valstybės įstaigas bei institucijas, o ne patiems viešai draskytis marškinius.
O dar svarbiau – kad visuomenė suprastų, jog jai nereikia jokių charizmatiškų visus atsakymus žinančių supermenų, o reikia paprastų valstybės statybininkų. Tikroji lyderystė yra pasitikėjimas. Tai norėčiau, kad liktų po koronakrizės.“
Tiek apie paniką ir panieką.
P.S. 1978 m. autorius tarnavo Izraelio kariuomenėje. 1990–1993 m. jis buvo KAD ir KAM ministro A. Butkevičiaus specialusis asistentas Skandinavijai ir Jungtinei Karalystei. 1998–2001 m. keturis metus dirbo Švedijos savanorių karininkų kovos mokykloje. Apdovanotas diplomais už dalyvavimą bataliono, kuopos vadų mokymuose.
