Pamokoms persikėlus iš mokyklos suolo į virtualią erdvę, išryškėjo dvi esminės švietimo sistemos problemos. Pirma, trūkstama infrastruktūra ir žmogiškasis kapitalas: šią problemą išryškino valdžios negebėjimas greitai prisitaikyti, nes visą nepriklausomybės laikotarpį kalbėjome apie „mažos” valstybės koncepciją. Antra, moksleivių negebėjimas mokytis savarankiškai, o mokytojų – sukurti tokį konsultacinį mechanizmą, kuris padėtų moksleiviams mokytis be fizinio kontakto.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1023682265890″]Mokyklose nėra lavinamas gebėjimas klausti ir kritiškai vertinti. Nuotolinio mokymosi grimasos parodė mokinių nesugebėjimą patiems susirasti, išanalizuoti, kritiškai įvertinti ir suprasti informaciją.[/blockquote]
Mūsų švietimo sistema buvo ir yra paremta pasiruošimu egzaminams. Tai reiškia: „iškalk“ faktus, išmok žodis žodin teoriją ir gali baigti mokyklą visai neblogu rezultatu.
Ši sistema nevysto analitinio ir kritinio mąstymo bei tikrai nemoko, kaip mokytis. Štai kodėl tiek daug moksleivių pasipiktinę nuotoliniu mokymusi.
Jiems ne nuotolinis mokymasis netinka, jie tiesiog nemoka patys savarankiškai užbaigti kurso, nes iki tol visą informaciją gaudavo susistemintą iš mokytojų lūpų.
Šiuo metu, susiduriant su techniniais iššūkiais, mokytojai patys pripažįsta, kad pavyksta išaiškinti tik dalį visos medžiagos. Tai reiškia, kad tai, ko mokytojas nepapasakojo tiesioginės transliacijos metu, mokiniai turi suprasti, atsirinkti ir išmokti patys. Čia jau nekalbant apie tai, kad kai kurie mokytojai dar nė karto nevedė pamokos nuotoliniu būdu.
Pagal dabartinę švietimo sistemą užtenka išmokti konkrečius faktus ir laikytis mokyklos taisyklių – ir tu ją jau baigęs. Mokiniai, kaip senoje dainoje, sumūrijami į monolitinę paklusnią ir savo vietą žinančią sieną.
Kam rinkti informaciją, ją analizuoti, perprasti ir atsirinkti, jeigu viso to nėra egzamino užduotyse? Egzaminas reikalauja „tiesos“ žinojimo ir geros atminties, nes reikia juk kažkaip prisiminti visus išmoktus faktus ir apibrėžimus.
Mokyklose nėra lavinamas gebėjimas klausti ir kritiškai vertinti. Nuotolinio mokymosi grimasos parodė mokinių nesugebėjimą patiems susirasti, išanalizuoti, kritiškai įvertinti ir suprasti informaciją.
Kita pusė – mokytojai. Jų motyvacijos stoka trukdo savarankiškai tobulėti, ieškant progresyvių metodų, technologijų pritaikymo savo pamokose. Nuolatinės mokinių patyčios neleidžia prabangos per pamokas mokiniams į klausimus atsakyti „nežinau, gal susiraskime atsakymą kartu.“
Mokytojas, kurio negerbia, pirmiausia, klasėje, mokyklos bendruomenėje ir kartu visuomenėje, niekada neves pamokos klausimų forma: jo savigarba neleis mokiniui atsakyti „aš nežinau“.
Ministerijos skiriami keliolika eurų per metus kompetencijos kėlimui galutinai sužlugdo bet kokią motyvaciją tobulintis.
Blogiausia tai, kad mes, kaip visuomenė, tai toleravome, kiekvieną kartą sakydami, kad mums reikia minimalios valstybės su minimaliomis valdininkų kompetencijomis. Reperis Coolio savo dainoje „Gangsta’s paradise“ rimuoja mums visiems (mokiniams, mokytojams, tėvams ir visuomenei): „They say I gotta learn, but nobody’s here to teach me. If they can’t understand it, how can they reach me? I guess they can’t, I guess they won’t I guess they front; that’s why I know my life is out of luck, fool!” („Jie sako, kad turiu mokytis, bet niekas nė nebando manęs mokyti. Jei jie šito nesupranta, kaip gali suprasti mane? Manau, kad negali, manau, kad jie nė nebandys, jie juk priekyje manęs; štai kodėl aš žinau, kad mano gyvenimas pasmerktas, kvaily!“).
Švietimo sistema turi būti tarsi namo statybos. Pirmiausia, reikia padėti pamatą: fundamentalias žinias, nekvestionuojamas teorijas ir esminius faktus. Po to plyta po plytos sumūryti kiekvieno mokinio gebėjimą pačiam rasti informaciją, ją suprasti ir analizuoti. Ir, galiausiai, uždėti stogą: kritinį mąstymą, kuris vainikuoja visą mokymąsi.
Krizė visada yra galimybė. Ir čia turime galimybę permąstyti visą švietimo sistemą, jos koncepciją, persvarstyti tikslus: kas svarbiau – išlaikyti egzaminus, su mintinai iškalta teorija ir formulėmis, ar ugdyti kartą, nuolat tobulėjančią, kritiškai mąstančią ir mokančią iš tiesų mokytis?
Ugdyti ne tik moksleivį, bet ir pilietį. Galiausiai, permąstyti visos valstybės sąrangą: atsisakyti minimalios valstybės idėjos ir pradėti kurti valstybę, kurioje iš tikrųjų matomi ir atstovaujami visi piliečiai.
Bet tam reikia „didesnės“ valstybės ir kitokio požiūrio į institucijose dirbančius žmones – ne kaip į represinį aparatą, o kaip į pilietiškus, kompetentingus ir nuolat besimokančius pagalbininkus.
