Tai klausimas, kurį norėtųsi man, medikei, išgirsti kur kas dažniau, ypač šiuo sunkiu metu. Kviečiu pasikalbėti retoriniu klausimu, kurį žino kiekvienas medikas ir kurį būtina transliuoti į visuomenę.
Dirbu Vilniaus miesto Centro poliklinikoje. Kasdien vykstu į darbą viešuoju transportu, o po darbo einu į parduotuvę būtiniausių prekių. Prasidėjus pandemijai mano gyvenimo tradicijos ir rutina liko ta pati. Gali būti, kad kitų gyvenimai pasikeitė dramatiškai, tačiau rutinos išlaikymas, kuris uždarytiems savo namuose atrodo lyg pasilikimas tame tikrame gyvenime, man atrodo ne iki galo sąžiningas.
Kiekvienas iš mūsų turime galimybę užsikrėsti, tačiau medikų padėtis yra kur kas pavojingesnė. Mus testuoja kas mėnesį, tačiau kasdien mes atsiduriame ypač pavojingose sąlygose. Skaudžiausia yra nežinomybė: ar neužkrėsim senjorų tėvų, mažamečių vaikų ar kaimynės, kuri visada nusišypso pasisveikindama? Ar saugu bendrauti su kolega, net ir laikantis visų apsaugos priemonių, juk nežinai, kokia liga sergantis pacientas ką tik išėjo iš kabineto.
Savo profesiją pasirinkau ne dėl socialinių garantijų ar banalaus stabilumo. Dirbu vaikų slaugytoja, nes tai yra mano pašaukimas. Todėl, kai išgirstų apie užsikrėtusį vaiką, galvoju ne apie riziką mano gyvybei, bet apie mažuosius pacientus. Tikiu, kad taip elgiasi kiekvienas medikas – pirmiausia rūpinasi sunkiai sergančiu pacientu.
Klausimas „Kaip jaučiatės?“ yra standartinis, jį darbe užduodame labai dažnai. Mūsų pareiga – rūpintis kitų sveikata. Prisimenu, kaip įprastą darbą dieną praskaidrino netikėta paciento empatija. „O kaip Jūs jaučiatės?“ Nebijau pasirodyti naivi, tačiau po tokio klausimo gyvenimas atrodė gražesnis, o šie metai tapo lengvesni.
Šiuo metu medikai yra pagrindinė žmonijos parama. Farmacininkai kuria vakcinas, slaugytojos, gydytojai, paramedikai kasdien gelbsti tūkstančius gyvybių. Tačiau kiekvienas esame tik paprastas žmogus, po sunkios dienos grįžtantis namo. Medikų namų rutina, kaip ir kitų profesijų atstovų, pasikeitė, visada įjungtas radijas ar televizija, vaikai mokosi nuotoliniu būdu, o namų ruošos darbai patys neišsisprendžia. Po sunkios dienos norisi tik vieno – ramybės ir mielo, tačiau dar nebanalaus profesionaliai ausiai klausimo: „O kaip Jūs jaučiatės?“
[blockquote author=”” sc_id=”sc739188598814″]Kad ir kaip bebūtų romantizuojamas karantinas, medikams nelemta patirti to gražaus rytojaus, kuriame gyvena iš namų dirbantys profesionalai.[/blockquote]
Kad ir kaip bebūtų romantizuojamas karantinas, medikams nelemta patirti to gražaus rytojaus, kuriame gyvena iš namų dirbantys profesionalai. Medikų darbas visada vyks viešoje erdvėje. Ir kuo aplaidesnė bus kritinė masinė, tuo daugiau darbo bus numesta ant mūsų pečių, tuo mažiau laiko mes skirsime savo vaikams ir sau. Jau matoma šviesa tunelio gale –Vyriausybės programoje siūloma užtikrinti psichologinę pagalbą sveikatos priežiūros darbuotojams.
Apmaudu, kad tik dabar, po rinkiminių skandalų ir batalijų valdantieji pagaliau pastebėjo tuos, kurie nuo pirmos pandemijos dienos kovojo ir tebekovoja dėl „geros statistikos“. Ar tikrai tiek daug laiko užima elementaraus, žmogiško sprendimo priėmimas? Kodėl vakar dienos klausimas visada sprendžiamas rytoj, o ne šiandien?
Kada pagaliau medikų viešai paklaus, „O kaip Jūs jaučiatės?“
