Raudonos lemputės, perkaitimas ir skambios antraštės. Taip pastaruoju metu gyvena Lietuva. Užsitęsęs karantinas tikrai nepridėjo žavesio ir taip nelabai aukštame lygyje esančiai diskusijų kultūrai. Neprisideda ir vieši, mūsų rinkti, asmenys, kurie žaidžia savo smėlio pilyse, gindamiesi nuo atakų ar tokias organizuodami patys.
Apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų lyderio įkalintą partiją, visą destruktyvų, propagandinį darbą, būnant neoficialiu antros pagal dydį Seimo frakcijos seniūnu, net nebūnant Seimo nariu, jau reiktų atskiro filmo. Bijančius už savo tiesas pastovėti kiečiau ir tarsi iš tranšėjos atsišaudančius retomis retorikos serijomis liberalus nelabai yra net ką pasakyti.
Tačiau atskiro paminėjimo vertas Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Meras, kuris yra labai didelis „pijaro“ (viešųjų ryšių) kūrinys, tačiau net ir jo dailiuose šarvuose neretai pasimato įtrūkimai. Vieną tokių parodė LRT laida „Spalvos“. Įdomiausia tai, kad pačios laidos tikslas nebuvo politinis, tačiau meras, nepratęs sulaukti aštrių klausimų, sugebėjo visą kritiką užsiversti ant savęs, o vėliau prastai žaisti viešųjų ryšių žaidimus. Nors šioje vietoje daug prasčiau pasirodė aplinkos „įsisavinimo“ ministras Simonas Gentvilas, tačiau ŽALIAUSIO miesto meras pasistengė nukreipti visą ugnį į save. Kaip taip nutiko?
„Spalvos“ rengė dvi laidas apie brandžių medžių padėtį Vilniuje. Pirmojoje serijoje buvo kalbinti specialistai, nagrinėjama Lukiškių aikštės rekonstrukcija, kalbinta tuometinio želdinių skyriaus vadovė. Čia turime klasikinį atvejį – jei kažkas atrodo kaip antis, kvaksi kaip antis, turbūt tai ir yra antis.
Daugybę metų kalbama, kad su medžių priežiūra Vilniuje nėra gerai. Žinoma, visa tai prasidėjo gerokai anksčiau, nei meru tapo R. Šimašius. Kai kur, kaip ir nurodoma, nagrinėjami epizodai, kuomet meru buvo Artūras Zuokas. Tačiau Bernardinų kapinių medžiai yra kertami dabar, druska ant medžių yra supilama dabar, o pradėta trinkelizacija tęsiasi.
Dar daugiau, kalbinta atsakinga savivaldybės darbuotoja arba painiojasi, arba meluoja ir visą tai galima matyti vienoje laidos serijoje, kurioje skelbiami dalykai yra skandalingi – atskleidžiama, kad Vilniuje seni medžiai yra naikinami, nes neatitinka kažkieno grožio vizijos, kad sodinamos liepos, kurios yra menkavertės ir nesukuria beveik jokios naudos. Be to, sodinukai dažnai neprigyja (nes ten ir neturėtų prigyti). Tema skandalinga, medžiai miestiečiams brangūs. Geriausiai šį visuomenės ginčą galėtų išspręsti rami diskusija su miesto autoritetu – meru. Tačiau šis reaguoja, lyg pats būtų apkaltintas nupjovęs liepą, tarsi tą „pijarinę“ tują.
Gerbiamas mere, tai žiūrėjot laidą ar ne? Toks pirmas klausimas turbūt turėtų būti užduotas R. Šimašiui, jei jis būtų linkęs nepatogiomis temomis bendrauti su miestiečiais, o ne tik girtis, kad atidaro barą savivaldybės 18 aukšte. Meras savo viešuose įrašuose aiškino, jog laidos nematė, prieš tai kaltino laidos kūrėjus specialiai laidą sumontavus taip, kad viskas būtų „suversta“ ant jo, o tuomet laidoje kalbėjusius Vilniaus arboristikos specialistus apkaltino šališkumu dėl to, kad negauna užsakymų iš savivaldybės ir nesugeba laimėti konkursų.
Meras buvo piktas, o kai meras pyksta, dažniausiai visi būna kalti ir susimokę. Tačiau tokie argumentai atrodo labai juokingai, kai antroje laidoje apie Žaliausio miesto praktikas kalbėtojais tapo Londone gyvenantys vieni žymiausių arboristų bei ekologų. Šie žymūs specialistai liko pasibaisėję tuo, kaip miestas, kurio praktikų, remiantis mero atstovu spaudai, galėtų pasimokyti kiti miestai, elgiasi su brandžiais medžiais.
Šių specialistų meras turbūt negali apkaltinti šališkumu. O gal ir jie nieko nesugeba ir nelaimi Vilniaus organizuojamų konkursų? Tai tik dar kartą įrodo, kiek Vilniaus miesto meras yra viešųjų ryšių produktas. Atakuodamas laidos kūrėjus ir tuos pasisakiusius specialistus meras tiesiog bando įvykdyti tai, kas viešuosiuose ryšiuose vadinama šulinio apnuodijimu: sukompromituoti ne pačius teiginius, o tai, iš kur jie eina.
Dar keli klausimai ir pastebėjimai. Gerbiamas mere, Jūs giriatės, kad per šešerius buvimo meru metus pasodintas penkiaženklis kiekis sodinukų. Jau nebeaiškinsiu, kad tai yra tiesiog viešųjų ryšių taktika, kuri vadinama „raudonąja silke“, kai kalbant apie vieną temą – šiuo atveju brandžius medžius ir jų priežiūrą – ištraukiama visiškai nauja – sodinukai.
Visas mero įrašas socialiniame tinkle yra didelis „whataboutizmas“ bandant nukreipti pirminius klausimus sakant, kiek daug gero jis padaręs! Tačiau dėl šių sodinukų mane kamuoja kitas klausimas. Kiek iš jų yra pakartotinai pasodinti, nes pirminiai, antriniai ar net tretiniai neprigijo? Kiek pagyros kiekybe gali virsti kokybe? Kiek tų medžių išaugs, o netaps dviejų, trijų šakų augalėliais, kurių nauda miestui yra niekinė? Kiek tokie persodinimai kainavo taip mylimam biudžetui?
[blockquote author=”” sc_id=”sc1080749605942″]Būtų gerai, kad mūsų rinkti pareigūnai nebijotų bendrauti su žmonėmis, kurie jiems turi aštrių klausimų, o ne tik vadovautųsi viešųjų ryšių vadovėliais.[/blockquote]
Mere, po pirmos „Spalvų“ serijos turėjote suprasti, kad miestiečiai nori atsakymų iš Jūsų, kaip iš autoriteto. Vietoje to, į antrą serija Jūs, kaip tikras įmonės vadovas, nusiuntėt savo viešųjų ryšių vadovą.
Vėlgi, atsiverskime viešųjų ryšių vadovėlį ir rasime, kad tokia taktika vadinama torpedavimu. Kai vietoje to, kad atsakytum į ataką pats, siunti taip vadinamą „torpedą“, kuri „sugeria“ visą ugnį ir nebūnant autoritetu sumažiną temos svarbą.
Mere, Jūs vadovaujate ne įmonei, o miestui. Gražūs „pijaro“ rūbai netarnaus amžinai, nusileiskite iš savivaldybės dangoraižio ir bendraukite su tais, kurie Jus rinko.
