Kaip sukurti technologijų milžinus plyname lauke?
Aukštųjų technologijų pramonei yra būdingas didelis kapitalo ir palaikymo iš valstybės poreikis. Todėl nenuostabu, kad po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Amerikos Valstijos – tuo metu vienintelis stiprus geopolitinis žaidėjas, – valstybės investicijas dosniai skyrė gynybai, aukštąjam mokslui ir technologijoms, kad įtvirtintų turimą pranašumą. JAV buvo ir tebėra valstybė, išsiskirianti pačia gyvybingiausia kapitalo rinka. Silicio slėnis yra ta vieta, kur susitinka technologijos ir kapitalas. Kita vertus, kaip atskleidė ekonomistė M. Mazzucato, didžioji dalis technologijų milžinų yra „Lego“ detalių surinkėjai, kurie viešaisiais pinigais sukurtas inovatyvias technologijas paverčia produktais?
Pirmoji valstybė, po Antrojo pasaulinio karo įveikusi savo technologinį atsilikimą, buvo Japonija. Siekdama šio tikslo ji tapo artima JAV partnere, įgyvendino vertikalią įmonių integraciją ir visiškai nepaisė patentų, o JAV tai toleravo. Japonija sparčiai kilo pridėtinės vertės laiptais. Kortų žaidimų gamintojas „Nintendo“ tapo kompiuterinių žaidimų gamintoju. JAV technologinių produktų kopijų gamintoja Japonija per porą dešimtmečių tapo technologijų ir inovacijų lydere.
Tikriausiai jau mažai kas prisimena, bet šis spartus Japonijos progresas XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – 9-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose sukėlė net šiokią tokią paranoją: baimintasi kad Japonija ekonominiu atžvilgiu pralenks ir pačią Ameriką. Beveik tokį patį kaip Japonijos augimo modelį kiek vėliau pasitelkė Pietų Korėja ir Taivanas.
O kita valstybė, apie kurią nemažai kalbame pastaruosius du dešimtmečius – Kinija – irgi augo panašiai. Po istorinių XX a. 8-ojo dešimtmečio susitarimų su JAV, kuriais buvo normalizuoti santykiai tarp šių valstybių, Kinija buvo įtraukta į pasaulio prekybos grandinę. Deng Xiaoping’o ekonominės reformos Kinijoje sukūrė valstybinio kapitalizmo sistemą, kurioje stambiausias įmones tebekontroliuoja valstybė, tuo pat metu vietinis verslas, siekiantis augti ir kopti pridėtinės vertės „kopėčiomis“, buvo skatinamas ir saugomas valstybės.
Naudojantis ekonominės globalizacijos įrankiais, t. y. laisva prekyba, mažais prekybos tarifais ir tuo, kad Kinija galėjo dirbtinai mažinti gamybos kaštus, pirmiausia išlaikydama mažus atlyginimus, daugybė Vakaruose įsikūrusių įmonių perkėlė elektronikos komponentų gamybos linijas į Kiniją, taip perduodamos šaliai technologijų gamybos kontrolę. Per gamybą, o vėliau ir inžineriją atsirado įgūdžiai ir galiausiai galimybės laimėti konkurencijoje, pirmiausia dėl mažų kainų. XXI a. pradžioje jau nebe Vakarų įmonės, o būtent Kinijoje užauginti technologijų milžinai (tokie kaip „Huawei“) ėmė dominuoti elektronikos komponentų gamyboje.
Taigi, naudodamasi tais pačiais metodais, kuriuos XX a. 7-8-ajame dešimtmetyje naudojo Japonija, Kinija sugebėjo modernizuoti savo pramonę. Panašiai kaip Japonija, Kinija sugebėjo išsiveržti į priekį atskirų technologinių inovacijų srityje, pavyzdžiui telekomunikacijose: būtent Kinijos kompanijos išvystė penktosios kartos (5G) ryšio technologijas.
Kodėl tiek triukšmo dėl ryšio?
Konfliktas dėl 5G ryšio persikėlė į politinį lygmenį ir virto saugumo problema. Per JAV ir Europą nuvilnijo įstatyminių iniciatyvų banga, kuriomis ribojami daugiausiai Kinijos technologinių kompanijų produktai ir šių kompanijų prieiga prie 5G ryšio tinklų. Nepaisant retorikos, neretai atrodo, kad tai lemia – kova dėl rinkos dalies. Tačiau Kinijos ir jos kompanijos kompanijos iš tikrųjų neturi ką pasiūlyti Europos šalims, kurių saugumas priklauso nuo JAV, nes greta technologijų yra svarbus ir saugumo dėmuo.
Tačiau tai nėra tik saugumo klausimas. Veikiau tai klausimas, kurios valstybės turės pranašumą ir ekonomiškai išgyvens ateityje. Šis pranašumas bus užtikrintas tik tuo atveju, jei bus investuojama į mokslą, tyrimus ir tų tyrimų pritaikymą kasdienybei keisti. Būtent šiandienos technologinės varžybos ryšio ir telekomunikacijų, kosmoso ir biotechnologijų srityse nulems būsimas valstybių ir visuomenių pajamas iš „ateities”“ industrijų. O jos bus įvairios – nuo kosmoso pramonės iki sintetinės biologijos.
Tai, kad kryptingos investicijos veikia ir gali suteikti pranašumą, leidžiantį išsiveržti į priekį, įrodo Kinijos investicijų į 5G technologijas pavyzdys. Dėl šio pranašumo ir atsirado konfliktas.
Norisi pabrėžti, kad dabar vykstanti technologinė kova nėra vien nacionalinio saugumo klausimas. Tai ir kova dėl to, kas valdys informaciją ir duomenis. Didžiųjų duomenų masyvų (angl. Big data) ir dirbtinio intelekto technologijos jau yra čia, jos leidžia manipuliuoti pirkėjais, o gal ir rinkėjais.
Didžiosios technologijų kompanijos, tokios kaip „Alibaba“, „Amazon“, „Google”“ ar „Facebook“ savo rankose turi milžiniškus duomenų kiekius ir dirbtinio intelekto įrankius šiai informacijai panaudoti. Pradžioje tai atrodo tik kaip skatinimas pirkti produktą. Bet ateityje iš šių duomenų gali būti sukurti manipuliacijų visuomenės nuotaikomis ir valstybių politinėmis sistemomis įrankiai.
XX amžiuje geopolitiką diktavo nafta ir energijos ištekliai, tačiau ateities geopolitiką, tikėtina, diktuos duomenys. Klausimai apie tai, kas juos kontroliuoja, ir kas juos reguliuoja, tampa esminiais mūsų realybės klausimais.
Kodėl Europa miega?
Kaip jau pastebėjote, visame šiame žaidime Europos beveik nematyti. Esminį Europos trūkumas, palyginti su Kinija ar JAV, tas, kad mes esame valstybių, kurios dažnai paiso tik savo vietinių interesų, sąjunga.
Fundamentalūs tyrimai iš esmės yra finansuojami valstybės, ir Europos Sąjunga juos finansuoja gana sėkmingai. Tačiau, kol nėra bendros mokslo ir tyrimų bei jų pritaikymo erdvės, tol suprekinti šių tyrimų rezultatus yra labai sudėtinga.
Europa neturi to, ką turi Kinija ar JAV – inovacijoms naudojamų bendrų išteklių, kurie skiriami mokslui ir tyrimams gynybos sektoriuje. Ne paslaptis, kad Silicio slėnio įmonės yra vienos iš svarbiausių karinių inovacijų kūrėjų, dirbančių Pentagonui. Išskaidytos investicijos yra naudojamos vietinių gynybos sektoriaus įmonių inovacijoms – ir išlaikyti šias įmones, o ne kurti kažką didelio.
Diskusijas apie tai, kad Europai reikėtų leisti savo didžiosioms įmonėms stambėti tam, kad jos atlaikytų konkurenciją iš išorės, dažniausiai „nugesina“ mažesnės valstybės, kurios tokių įmonių neturės. Tai yra klaida, kuria daroma didelė žala Europos ateičiai ir konkurencingumui.
Europai netrūksta kapitalo ir mažesnio masto technologijų kompanijų ar startuolių. Mums trūksta masės, dydžio ir „raumenų“. Kapitalo yra daug, tačiau be Europos Sąjungos valstybių susitarimo, kad Europa ruošiasi konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis, ir pasiryžimo remti bei saugoti savo bendroves, leisti joms išaugti, o prireikus – ginti jų rinkas, nieko nebus. Didžiosios technologijų kompanijos prieš Europos Sąjungą ir jos interesus naudoja „konkurencijos”“ ir „laisvos rinkos”“ nuostatas, įtvirtintas Europos Sąjungos sutartyse. Dėl to esame ne technologinių lenktynių dalyviai, ne gamintojai, ne kūrėjai, o tiesiog vartotojai ir… rinka.
Yra ir kitas svarbus europinis aspektas. Technologijų monopolijos naikina rinkas ir „ūberizuoja“ smulkesnius verslus – juos paverčia paslaugos ar prekės tiekėjais monopolistų platformose. Šis procesas, kuris naikina smulkų ir vidutinį verslą, galėtų būti sustabdytas, jei mes turėtume Europos „čempionus“, kuriuos galėtume efektyviai reguliuoti, kad išsaugotume konkurenciją. Antraip, jei nieko nesiimsime, konkurenciją ir jos rezultatus Lietuvoje ir Europoje kontroliuos „Amazon“, „Baidu“, „Apple”“, „Google”“ ir kitos platforminės technologijų įmonės.
Turbūt jau niekas nebeatsimena, bet Europa dešimtmetį iki interneto sukūrimo turėjo tai, ką galima pavadinti „internetu prieš interneto erą” – Prancūzų telekomunikacijų bendrovės sukurtą „Minitel“ sistemą, leidusią dar 9-ajame dešimtmetyje per terminalą užsisakyti bilietus, apmokėti sąskaitas ir daugelį kitų kasdienių dalykų. Taigi inovatyvių bendrovių ar idėjų mes visada turėjome. Tad tik mūsų bendros pastangos ir valia išauginti bendrus – Europos – čempionus gali mus sugrąžinti į technologinių inovacijų priešakį.
