Justas Pankauskas. Valstybės parama pirmajam būstui neturi diskriminuoti žmonių

Justas Pankauskas. Valstybės parama pirmajam būstui neturi diskriminuoti žmonių

Viena iš trijų idėjų Lietuvai yra valstybės parama jaunoms šeimoms, ketinančioms įsigyti pirmą būstą. Vyriausybė siūlosi šią paramą suteikti, tačiau planuoja ją skirti tik regionuose įsikursiančioms šeimoms. Socialdemokratai tuo tarpu siūlo nediskriminuoti jaunų žmonių pagal jų gyvenamąją vietą ar šeimyninį statusą ir išnaudoti jau veikiančius mechanizmus, kurie leistų pirmąjį būstą įsigyti lengvatinėmis sąlygomis. Siekiant paskatinti regionų plėtrą, čia dirbančioms jaunoms šeimoms iki 35 metų ketinama suteikti galimybę gauti lengvatinį kreditą būstui. Toks įstatymo projektas pateiktas šio pavasario Seimo sesijai. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis siūlo, jeigu vienas iš sutuoktinių dirba regione, tačiau šeima gyvena, tarkime, didmiestyje, jie būtų skatinami įsigyti būstą tame regione, kompensuojant 15 proc. kredito sumos, pradinę įmoką. Socia ...

Arkadijus Vinokuras. Politinių lavonų era

Arkadijus Vinokuras. Politinių lavonų era

Na, ir vėl, nustekenta primityvaus populizmo, nepakantumo ideologijoms, Lietuvos politinė padangė pasipildė dar vienu eiliniu gelbėtojų dariniu: Lietuvos socialdemokratų darbo partija. Jos turinį sudaro visų paraštinių partijų politiniai lavonai. Įsidėmėtina, kad rankas spaudė būsimieji politiniai lavonai, nors pastarieji dar šito nežino. Vaizdas nėra malonus, kai buvęs Lietuvos premjeras, aukštus postus ne kartą užėmęs Gediminas Kirkilas, praradęs elementarią sąsają su politine kultūra, kurioje padorumas ir solidumas yra tos kultūros pradžia ir pabaiga, ciniškai kalba apie moralią politiką ir politinę moralę. Kur ta politinė moralė, kai LSDDP pirmininko pavaduotojai šeštadienį suvažiavime buvo patvirtinti be jų prisistatymo, be atskiro balsavimo, bet sutikti plojimais? Kur padorumas ir solidumas, kai į partijos pirmininko pavaduotojo bei į Teisingumo ministro po ...

Arkadijus Vinokuras. Kuo mažesni mokesčiai, bet noriu gyventi kaip Švedijoje!

Arkadijus Vinokuras. Kuo mažesni mokesčiai, bet noriu gyventi kaip Švedijoje!

Laikas dvidešimt aštuntais Lietuvos nepriklausomybės metais pripažinti: laukinis kapitalizmas visiškai sujaukė tūlo lietuvio smegeninę. Nori kuo mažiau mokėti į bendrą katilą, bet tuojau, keikdami tokią nesolidarią Lietuvą, mauna tiesiai į tą prakeiktą „socialistinę“ Skandinaviją. Pavymui pasipūtėliškai tyčiojantis iš tų „skandinaviškų liberastų“. Bet vien tik Švedijoje jau gyvena apie 13 000, o Norvegijoje apie 40 000 lietuvių, mokančių mokesčius, nuo kurių jie paspringtų čia, Lietuvoje. Žmonės teisinasi, esą jeigu gautų didesnį atlyginimą, tai ir mokėti daugiau būtų galima, bet ne. Tai aiškiai rodo šešėlinės ekonomikos dydis – apie 25 procentai. Kodėl vis dar 25 procentai gyventojų sutinka gauti algą vokeliuose, kodėl vengia mokėti mokesčius? (Spinter, 2017). Juk akivaizdu, kad gaunant nešešėlinę algą ir nevengiant mokesčių atsirastų daugiau lėšų bendrame k ...

Gintautas Paluckas. Kaip mes siūlome apginti Lietuvą

Gintautas Paluckas. Kaip mes siūlome apginti Lietuvą

Lietuviai visuomet gyveno sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje tarp stipresnių kaimynų, todėl diskusijos apie saugumą nėra naujiena nuo karaliaus Mindaugo laikų. Tapusi NATO nare Lietuva įsiliejo į Vakarų kolektyvinio saugumo bendruomenę, tačiau baimių nė kiek nesumažėjo – taip nutiko ir dėl realių aplinkybių, ir dėl nuolatinio „vanagų“ gąsdinimo. Vis tik baimė nėra geriausias patarėjas net esant sudėtingoms aplinkybėms. XXI amžiuje saugumas nėra vien tik investicijos į ginkluotę ir karinių pajėgų stiprinimą. Tai kur kas platesnė sąvoka, apimanti ir vidinius procesus valstybėje: kiek piliečiai pasitiki valstybės institucijomis, ar jie pakankamai tiki savo valstybe, kad krizės atveju eitų ją ginti, ar jie žino, ką tiksliai daryti, jeigu nutiktų kas nors netikėto. Visuomenės parodyta valia priešintis, neabejingumas pavojaus signalams yra vienas svarbiausių valstybės ...

Monika Čiuldytė-Kačerginskienė. Alisa reformų šalyje

Monika Čiuldytė-Kačerginskienė. Alisa reformų šalyje

Reforma – galima sakyti, mėgstamiausias ir dažniausiai kartojamas Lietuvos politikų žodis. Pas mus jis kažkoks mistinis ir stebuklingas, ypatingas, nes naudojamas kaip pateisinimas politinei egzistencijai. Atrodo, jeigu atėjai į valdžią – trūks plyš turi įgyvendinti kokią nors reformą, nekeliant sau tokių nereikšmingų klausimų, kaip antai, ar tokia reforma išties yra reikalinga, ar ji – kokybiška, ar geriausias pasirinkimas iš visų galimų. Iš tiesų, po žodžiu „reforma“ gali slėptis tiek daug, bet su dideliu apgailestavimu tenka pripažinti, kad Lietuvoje visada slepiasi niekingai mažai arba stipriai nelogiški dalykai. Reformos, reformos ir dar kartą reformos. Sveikatos apsaugos sistemos reforma, mokesčių reforma, viešojo sektoriaus reforma, švietimo sistemos reforma – metai iš metų vien tik reformos, bet kaip velkamės Europos Sąjungos uodegoje, taip velkamės. A ...

Vilija Blinkevičiūtė. Tarptautinių šeimų bylose – vis stipresnis vaikų balsas

Vilija Blinkevičiūtė. Tarptautinių šeimų bylose – vis stipresnis vaikų balsas

Tėvas, Italijos pilietis, gyveno su šeima Lietuvoje, bet vieną dieną išsivežė sūnų į savo tėvynę, vaiko motinai nežinant. Arba atvirkščiai. Mama, Lietuvos Respublikos pilietė, išsivežė savo vaiką iš Italijos, vaiko tėvui nežinant, jam nesutinkant. Tarptautinėje teisėje tokie įvykiai turi savo grėsmingai skambantį terminą – vaikų pagrobimai, o savavališkai į užsienį vaikus išsivežę tėvai oficialiai vadinami pagrobėjais. Ir šiandien Lietuvoje, dažnai – ir viešoje erdvėje, vyksta skirtingą pilietybę turinčių tėvų dramos dėl vaikų, dėl jų priežiūros ir galimybės su jais matytis. Skyrybų su užsienio piliečiais ir vaikų dalybų istorijos – skaudžios, kartais lydimos psichologinio ir fizinio smurto. Pasekmės – ne tik ašaros, nežinia dėl vaiko ateities, bet ir gana ilgai trunkančios, brangios tarptautinės bylos. Pagaliau, sunkiai išmatuojamos vaikų patirtos traumos. Ši ...

Close