G. Paluckas: prezidentas nenutolo nuo savo pažadų

G. Paluckas: prezidentas nenutolo nuo savo pažadų

Prezidentas Gitanas Nausėda, postą užimantis jau beveik šimtą dienų, savo veiksmais liudija, kad nuo rinkiminių pažadų nenutolo, vertina Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas. „Rinkimų kampanijos metu jis sakė, kad sieks didinti pensijas, mažinti atotrūkį tarp regionų, tai jis tuos dalykus nuosekliai daro. Per pirmąsias 100 dienų prezidentas nenutolo nuo savo pažadų“, - sako G. Paluckas. Jis pabrėžė, kad kalbame apie G. Nausėdos pirmuosius tris mėnesius darbo, taigi kai kurios replikos prezidento atžvilgiu dėl „rimtesnio turinio“ kol kas neturi pagrindo. Pačios tendencijos ir kryptys teisingos: bazinės pensijos didinimas, mokestinio „gyvulių ūkio“ mažinimas, naujos užsienio politikos gairės. „Kai kas kritikuoja, kad jo siūlymai per mažos apimties, kad lyg ir trūksta rimtesnio turinio, tačiau nepami ...

Arkadijus Vinokuras. Teisinė valstybė? Nejuokinga

Arkadijus Vinokuras. Teisinė valstybė? Nejuokinga

Šiandienos Lietuva niekaip nesugeba pagimdyti politinių vizionierių, pasiruošusių keisti ydingą toleranciją teisiniam nihilizmui visuomenėje. Kaip kitaip paaiškinti prezidento Gitanos Nausėdos nenorą griežtai sukritikuoti nacionalistų savivalę? Regis, valstybę vėl apima teisinis paralyžius kaip tais „gerais“ violetinių nusikaltėlių laikais. Keisti ydingas nuostatas visuomenėje reikia neeilinės drąsos. Ypač, kai dalis baimės užguitų piliečių vis dar ieško stiprybės autoritarinės Lietuvos praeityje. Žvelgiant į trisdešimties metų Lietuvos visuomenės laisvėjimo procesą negalima nematyti, kad šis procesas įstrigo. Nė viena Lietuvos politinė partija per tuos metus taip ir nesugebėjo pažvelgti į kruviną 1941–1944 metų Lietuvos istoriją be baimės tiesai. Nė viena politinė partija nesugebėjo pateikti alternatyvos prieškariniam autoritariniam nacionalizmui, kuriam svetima p ...

Ruslanas Baranovas: atėjau, kad galėčiau padėti kairiajai politikai paprastuose dalykuose

Ruslanas Baranovas: atėjau, kad galėčiau padėti kairiajai politikai paprastuose dalykuose

Savo gyvenimiška filosofija, mintimis ir požiūriu Ruslanas Baranovas nė iš tolo nepanašus į garsųjį Diogeną, gyvenusį statinėje ir garsėjusį kandžiomis replikomis. Ir nors Ruslanas viešoje erdvėje yra ne kartą sakęs, arba rašęs, kad „filosofas ir filosofija Lietuvoje beveik niekada nesulaukia rimto klausimo, nei iš visuomenės narių, kurie tam tiesiog nėra pasiruošę, nei iš pačios filosofijos“, surizikavau pakalbinti jaunąjį bendramintį ir talentingą filosofą. Informacijos viešojoje erdvėje apie Ruslaną yra daug. Jo atsiliepimai apie perskaitytas šiuolaikinių autorių knygas, recenzijos, moksliniai ir publicistiniai tekstai, o ir pati Ruslano asmenybė, traukia nuoširdumu ir savita pasaulėžiūra. Ne tik skaityti, bet ir klausytis Ruslano yra įdomu. Jo viešose paskaitose persipina svarstymai apie demokratiją, politiką, etiką ir tapatybę įvairovės pasaulyje, daug vietos ...

G.Paluckas: reikia nors trupučio tokio susitelkimo, koks buvo Baltijos kelio metu

G.Paluckas: reikia nors trupučio tokio susitelkimo, koks buvo Baltijos kelio metu

Baltijos keliui-30. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vadovas G.Paluckas sako, kad ir dabar reikia nors trupučio tokio susitelkimo, koks buvo Baltijos kelio metu. G.Paluckui tuomet buvo 10 metų. „Tais metais, kaip ir paprastai, vasarą leidau paliktas kaime, nes tėvai dirbo. Mama ir tėtis į Baltijos kelią išvažiavo, man regis, raudonu žiguliuku. Baltijos kelią pamačiau, jei gerai pamenu, per televiziją. Akivaizdu, kad vyko kažkas reikšmingo – visi žmonės iš visur traukė į autostradą prie Panevėžio. Buvo jaučiamas nuotaikos pakilumas: reikia ten būti, nes ten buvo visi“, – prisiminė jis. Apie 1989 metų rugpjūčio 23 dienos esmę ir Baltijos kelio nepakartojamumą G.Paluckas neseniai važiuodamas autostrada pasakojo savo vaikams: „Štai čia visur buvo žmonės, ištisai. Nuo Katedros, per mūsų gimtą Panevėžį ir toliau“. G.Palucko nuomone, šiandien visuomenė yra kitoj ...

Dobilas Kirvelis. Ar panorės Lietuva gyvent skandinaviškai? Apie 1989-tuosius, LSDP atkūrimo Lietuvoje metus

Dobilas Kirvelis. Ar panorės Lietuva gyvent skandinaviškai? Apie 1989-tuosius, LSDP atkūrimo Lietuvoje metus

1989 m. Lietuva pakilo spręsti savo ateities problemų – rinktis būsimo gyvenimo kelio. O kelių buvo keliatas. Lengviausias – likti Rusijos įtakos sferoje, nes ekonomiškai, istoriškai ir net kultūriškai per pusę amžiaus, nors ir prievarta, esame gana stipriai surišti. Sunkesnis – bet daugumą viliojantis – pasiduoti Amerikos, tiksliau, JAV globai, ir siekti gyventi taip, kaip amerikonai gyvena. Kitoks variantas – tapti nepriklausoma Europos valstybe, kad ir kartu su nelabai mėgiama Lenkija, eiti į Europą,  Europos Sąjungą. O buvo ir dar vienas, mažiausiai išgirstas kelias – Lietuvos gyvenimą orientuoti į Skandinavijos, Šiaurės kraštų gyvenimą. Šį kelią 1989 m. labiausiai propagavo atsikurianti Lietuvos Socialdemokratų Partija (LSDP), dažnai iš Sąjūdžio tribūnos girdint prof. Kazimierą Antanavičių giriant švediškąjį gyvenimo būdą – švediškąjį socializmą. Tarpukaryje ...

Giedrė Purvaneckienė. Ką pasakytų dirbantys pensininkai?

Giedrė Purvaneckienė. Ką pasakytų dirbantys pensininkai?

Nauja darbdavių idėja – dirbančių pensininkų atleidimas nuo „Sodros“ mokesčio. Tiesa, ją išsakė premjeras, bet neabejoju, kad tą „jauką“ jam galėjo pakišti tik darbdaviai (arba privačių pensinių fondų atstovai), o būdamas dar toli nuo pensinio amžiaus, premjeras lengvabūdiškai „ant jo užkibo“. Paklausykite, kaip paradoksaliai skamba ši idėja: „Siekiant į darbo rinką pritraukti daugiau pensinio amžiaus žmonių, premjeras siūlo darbdavius skatinti mokestinėmis lengvatomis.“ Toliau cituojamas pats premjeras: „Šiuo metu yra didelis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, todėl ir verslas, ir valstybė anksčiau ar vėliau turės priimti sprendimus, skatinsiančius vyresnio amžiaus žmones kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje.“ Tai ką reikia skatinti? Darbdavius ar pensininkus? Reiktų suprasti: (darbdaviams) trūksta darbo jėgos, todėl reikia skatinti pensininkus, kad jie kuo ilgiau i ...

Dovilė Šakalienė. Mylėk savo artimą kaip save patį – o gal akmeniu į jį, akmeniu?

Dovilė Šakalienė. Mylėk savo artimą kaip save patį – o gal akmeniu į jį, akmeniu?

Žvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius ir diskusijas kyla mintis, kad išgyvename artimo neapykantos vasarą. Vieni reikalauja apsaugoti gražiausias miestelio vietas nuo vaikų, kiti reikalauja uždaryti neįgaliuosius už spygliuotų tvorų, treti pašiurpę negaili baisiausių epitetų pirmiesiems. Kaip jautėsi ir ką galvojo apie juos atstumiančius žmones tėvų globos netekę vaikai ir proto negalią turintys žmonės galime tik numanyti. Paradoksas tame, kad visi nori to paties – saugumo, orumo ir pagarbos. Skirtumas tame, ar matome sąsajas tarp savo ir aplinkinių saugumo (orumo, pagarbos) užtikrinimo, ir kokios tos sąsajos. Atrodo, nesunku suvokti, kad visuomenės saugumo (orumo, pagarbos) matas yra jos silpniausių ir pažeidžiamiausių apsaugos kokybė. Bet kodėl tuomet vis dar aštriai prasimuša izoliacijos naratyvas, ir nors slepiamas, bet tikrai yra, sunaikinimo naratyvas? ...

Close