Ponas Karbauskis sako, kad jo siūlymams vaiko teisių apsaugos klausimu prieštarauja tik tos „organizacijos, kurios palaiko Šakalienės poziciją“. Na, ką gi, pakalbėkime konkrečiai.
Visų pirma, tikrai didžiuojuosi, kad mano pozicija VAIKO TEISIŲ APSAUGOS klausimais sutampa su VAIKO TEISIŲ APSAUGOS srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų pozicija. Tai, mano supratimu, liudija kur kas rimtesnį kompetencijos lygį nei tarimasis su transportininkais, kaip tą mėgo daryti vaiko teisių apsaugos klausimais ponas Puidokas, ar tarimasis su dviem tėvų organizacijomis, kaip tai darė ponas Karbauskis ir pavadino tai tarimusi su nevyriausybininkais.
Kai ignoruojamos ar net atvirai menkinamos visos pagrindinės vaiko teisių apsaugos srityje daugelį metų profesionaliai dirbančios organizacijos, dėl savo ekspertizės lygio vertinamos tarptautiniu ir nacionaliniu mastu, tokios kaip „Gelbėkit vaikus“, Paramos vaikams centras, „SOS Vaikų kaimai Lietuvoje“ ir kitos – tai liudija neatsakingą teisėkūros procesą ir etikos stoką, geriausiu atveju parlamentaro neprofesionalumą arba sąmoningą norą sukliudyti tinkamai sudalyvauti procese išmanantiems situaciją praktikams. Atkreipiu dėmesį, kad mano pozicija taip pat sutampa su Vyriausybės pozicija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kaip įstatymą įgyvendinanti institucija, pateikė savo pataisas ir nedviprasmiškai išsakė nerimą dėl pono Karbauskio pasiūlymų.
Dabar pažvelkime į pono Karbauskio pasiūlymus, kuriuos jis, kaip visuomet kuklus, vadina tobulais. Įvedama nauja sąvoka „reikšminga žala sveikatai ar gyvybei“ kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima nustatyti vaiko apsaugos poreikį. Pasiūlymo formuluotė galimai prieštarauja Konstitucijai. Pirma, jokiuose LR teisės aktuose neišskiriama, kas yra reikšminga, o kas yra nereikšminga žala sveikatai, o pagal Teisės departamento išaiškinimą, žalos gyvybei forma yra tik viena – mirtis, tad „reikšminga žala gyvybei“ teisiškai yra nonsensas.
Vienintelis teisės aktas, kuriuo, matyt, būtų galima remtis vertinant žalos sveikatai reikšmingumą yra 2003 m. Vyriausybės nutarimas dėl sveikatos sutrikdymo masto – jis skirstomas į sunkų, nesunkų ir nežymų. Atkreipiu dėmesį, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai žmogus sunkiai suluošinamas ir dėl patirtų sužalojimų patiria daugiau nei 30 proc. darbingumo praradimą. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra tuomet, kai dėl sužalojimų žmogus netenka nuo 5 iki 30 proc. darbingumo.
Tai jei būtų nustatoma, kad yra grėsmė, jog vaikui, pavyzdžiui, bus sulaužytos abi kojos, patirs mažesnius nei 30 proc. kūno nudegimus ar bus kitaip sužalotas tiek, kad praras mažiau nei 30 proc. darbingumo – apsaugos poreikis vaikui negalėtų būti nustatomas. Konstitucijos eksperto, buvusio Konstitucinio teisėjo nuomone, tai akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai, nes kaip ir pono Puidoko atveju, laipsniuoja smurtą, sumažina vaiko apsaugos kartelę saugant tik nuo sunkaus suluošinimo.
Pasiūlymuose yra ir kitų rimtų teisėkūros problemų. Pvz., dėl vaiko palikimo vieno. Jau šiandien įstatyme numatyta galimybė palikti vaiką vieną esant objektyviai būtinybei. Dabar gi įvedamos vertinamosios sąvokos „trumpalaikis palikimas“ ir „pagal amžių ir brandą pajėgūs pasirūpinti“. Viena vertus, bus visiškai neaišku, kiek yra tas trumpas laikas, be to, gelbėtojų tarnybos pabrėžia, kad ir per trumpą laiką palikti vieni mažamečiai vaikai gali susižaloti ar net žūti. Antra vertus, tėvai turės prisiimti atsakomybę už sprendimą kas yra „pagal amžių ir brandą pajėgūs pasirūpinti“ mažesniais vaikais. Kaip suprantu, girtos motinos paliktas dvimečio prižiūrėti penkiametis jai atrodė brandus. Abu vaikai sudegė. Taigi, mano pozicija sutampa ir su gelbėtojų tarnybų pozicija.
Taip pat atkreipiu dėmesį į pasiūlymų pateikimo laiką ir formą. Pateikdamas priėmimo stadijoje pasiūlymus savo paties pataisoms ponas Karbauskis sėkmingai apėjo Seimo Teisės departamentą, nes pagal statutą departamentas teikia tik įstatymų projektų ir pataisų vertinimus, tuo tarpu pasiūlymų nevertina, įskaitant jų atitikimą Konstitucijai. Taigi, prieš įstatymo pataisų priėmimą pasiūlymų forma buvo sėkmingai įkišti pavojingi ir galimai Konstitucijai prieštaraujantys pasiūlymai. Jei ir vėl įvyks valstiečių „buldozeris“ ir bus nubalsuota už vaikų saugumą kompromituojančius pono Karbauskio pasiūlymus – kartu su kolegomis kreipsiuosi į Prezidentę prašydama vetuoti įstatymą. Primenu, kad sveikindama pavasario sesiją Prezidentė ragino: „Mūsų šalies vaikų saugumas turi išlikti aukščiausiu prioritetu.“ Taigi, mano pozicija sutampa ir su Dalios Grybauskaitės.
Kaip matote, mano pozicija sutampa su vaiko teisių apsaugos srityje dirbančių organizacijų ir ekspertų, vaiko teisių apsaugos institucijų, Vyriausybės, gelbėtojų tarnybų ir Jos Ekscelencijos Prezidentės pozicija. Atsižvelgiant į tai, kad pati daugelį metų akademiniame ir praktiniame lygmenyje gilinausi į vaikų apsaugos nuo visų rūšių smurto klausimus, įskaitant ataskaitų ir nuomonių teikimą Jungtinėms Tautoms, jaučiuosi ganėtinai tvirtai gindama tą savo poziciją.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1402644951304″]Labai nuvilia pastarųjų kelių mėnesių chaosas, kai vien dėl to, kad valstybė nesugebėjo plačiai ir aiškiai iškomunikuoti vykdomos reformos turinio, nespėjo užtikrinti prieinamų paslaugų ir pagalbos šeimoms, mokant(is) nesmurtinių vaikų auklėjimo būdų, mes puolėme taisyti įstatymą.[/blockquote]
Todėl man labai gaila ir labai nuvilia pastarųjų kelių mėnesių chaosas, kai vien dėl to, kad valstybė nesugebėjo plačiai ir aiškiai iškomunikuoti vykdomos reformos turinio, nespėjo užtikrinti prieinamų paslaugų ir pagalbos šeimoms, mokant(is) nesmurtinių vaikų auklėjimo būdų, mes puolėme taisyti įstatymą. Primenu, kad 2018-ieji mūsų visų – politikų, institucijų, nevyriausybininkų, visuomenės, žiniasklaidos – vienybės dėl vaiko teisių reformos dėka tapo PIRMAIS ir VIENINTELIAIS metais Lietuvos istorijoje, kai šeimose nebuvo nužudytas nė vienas vaikas ir tuo pačiu pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informaciją iš šeimų paimtų vaikų skaičius buvo mažiausias per pastaruosius penkerius metus.
Juolab visiška „fake news“ yra „masinis vaikų grobimas“. Atrodo, objektyvūs duomenys sunkiai girdimi pastaruoju metu, tai kartoju – nė vieno nužudyto vaiko ir nė vieno pagrobto vaiko. Tai kodėl kilo tokia panika? Viskas paprasta. Net ir aršiausiai vaiko teisių reformai besipriešinę Žemaitės Lietuvos šalininkai suvokė, kad nebegalima viešai liaupsinti „beržinės košės“, o vaikų mušimo vadinti tradicija ar kultūriniu paveldu. Tačiau požiūrį į vaiką keisti sunku, atsisakyti neribotos valdžios nesinori – tam reiktų reflektuoti savo pačių patirtas traumas, pripažinti savo klaidas – tad pasirinktas Rusijos FSB tarnybų pamėgtas metodas iškreipti informaciją ir sukurti naują baubą. Iš „mano vaikas – ką noriu tą darau“ gimė „mano šeima – ką noriu tą darau – tenedrįsta niekas nurodinėti“ – dar sutirštiname spalvas ir štai „Apsaugokime šeimas nuo institucijų smurto“.
Kaip pasireiškia institucijų smurtas? Iš nesaugios aplinkos paimami smurtą patyrę vaikai. Kodėl to nepavadinti „vaikų grobimu“? O jei dar pagąsdinsime, kad tai daroma masiškai – sukursime grupes „Stop vaikų grobimui“, turėsime masinę paniką. Tyrimai liudija, kad dar prieš porą metų daugiau nei pusė Lietuvos tėvų smurtą laikė auklėjimo priemone, tad nėra ko stebėtis, jog daugybei šeimų tapo kur kas lengviau susitapatinti su šiais melagingais teiginiais – juk baisu pripažinti, kad mušei savo vaiką, baisu pripažinti, kad nemoki kitaip ir nedrąsu kreiptis pagalbos. Kur kas smagiau jaustis teisiu ir nukreipti savo agresiją į išorinį priešą – pavyzdžiui, paversti su smurtu prieš vaikus kovojančią politikę „vaikų grobike“, „parsidavusia už norvegų pinigus“. Tai čia sociologinis pjūvis.
Bet ar mes, valstybės politikai, neturime atsakomybės padėti visuomenei augti ir keistis, įveikti smurto kultūrą, mokytis gyventi be agresijos? Ar ne mūsų pareiga dekonstruoti melagingas žinias ir užtikrinti objektyvių duomenų ir faktų sklaidą, o ne bėgti iš paskos nepagrįstai panikai? Jokios sisteminės valstybės reformos niekada nesame puolę taisyti praėjus vos trims mėnesiams nuo reformos pradžios ir dar ignoruojant objektyvius duomenis, pasiduodant poros neatsakingų populistų bei vienos neetiškos „žurnalistės“ keliamai melagingai panikai, sąmokslo teorijoms ir šmeižto bangai.
Ir nors ponas Puidokas pašalintas iš „valstiečių“ frakcijos, deja, „Sirijaus“ dvasia gyva – pono Karbauskio registruoti ponios Širinskienės parengti ir jos padėjėjos NVO aktyviai propaguojami pasiūlymai pamina pačią vaikų apsaugos nuo smurto idėją. Seimo plenariniame posėdyje uždaviau klausimą, ar matydami 2019 pradžioje, po trijų mėnesių panikos kėlimo ir reformos puolimo, vėl fiksuojamas vaikų mirtis, valdantieji nebijo nutaisyti reformą taip, kad ji ne tik neišlaikys vaikų saugumo aukščiausiu prioritetu, bet paprasčiausiai išduos mūsų mažuosius piliečius.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1108382398617″]Visada ir visur kovojau už saugią vaikystę šeimoje – niekas neišrado geresnės vietos augti vaikui nei šeima[/blockquote]
Ir pabaigai, jei kam vis dar neaiški mano pozicija, tai ji labai paprasta: visada ir visur kovojau už saugią vaikystę šeimoje – niekas neišrado geresnės vietos augti vaikui nei šeima. Vaikai turi augti saugiose ir mylinčiose šeimose, kurioms valstybė privalo suteikti visą reikalingą profesionalią ir savalaikę pagalbą, o pilnas paslaugų spektras turi būti prieinamas kiekvienai šeimai kiekviename Lietuvos regione; taip pat vaikas nėra daiktas ir jis yra niekieno nuosavybė – jis yra Žmogus, kuris gimdamas atsineša visas teises ir laisves, kurios turi būti ginamos nedarant jokių išlygų, nerūšiuojant smurto į proporcingą ir neproporcingą, žalos į reikšmingą ir nereikšmingą; už vaiko saugumą atsakinga pirmiausia šeima, o jei ji pažeidžia vaiko teises ir teisėtus interesus – atsakomybę turi prisiimti valstybė.
Dovilė Šakalienė yra LR Seimo Vaiko gerovės grupės vicepirmininkė, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narė
