Nuėjęs ilgą kelią nuo smetoninės iki šiandienos Lietuvos, išgyvenęs Gulago sunkumus ir sovietų okupaciją, patyręs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo džiaugsmą, matęs besikeičiančią ir augančią Lietuvą ir aktyviai dalyvavęs jos kūrime, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys, Nepriklausomybės akto signataras, vienas žymiausių Lietuvos politikų, profesorius Aloyzas Sakalas teigia, kad tiesos paieška ir jos vertinimas yra bendra gija, siejanti skirtingų istorinių tarpsnių Lietuvą, ir linki Lietuvos žmonėms ne tik išmokti drąsiai reikšti savo nuomonę ir vertinti, o jeigu reikia, kritikuoti kitų idėjas ir siūlymus, bet ir išlikti vieningiems bei siekti, kad Lietuva taptų draugiška ne tik savo gyventojams, bet ir svečiams.
Daugiau apie patirtus išgyvenimus ir įveiktus sunkumus, istorinių ir politinių procesų vertinimas bei ateities vizija pokalbyje su profesoriumi Aloyzu Sakalu.
Šiais metais švenčiame Lietuvos šimtmetį. Per 100 metų mūsų šaliai teko daug patirti: atkūrėme valstybę po daugiau kaip šimtmetį trukusios carinės Rusijos priespaudos, dar kartą išgyvenome okupaciją, vėl išsilaisvinome ir paskelbėme Nepriklausomybę. Atrodo tik 100 metų – o tiek įvykių, išgyvenimų ir patirčių. Ko palinkėtumėte Lietuvai ir jos žmonėms ateinančiu šimtmečiu?
Linkiu, kad kiekvieno Lietuvos žmogaus sąmonėje nuolat skambėtų paskutinė Himno eilutė: vardan tos Lietuvos vienybė težydi. Kad mes nevadintume patriotais tik tų, kurie pritaria mūsų pozicijai ir nelaikytume priešais tų, kurių nuomonė yra kita. Mes turime išmokti vertinti ir, jeigu reikia, kritikuoti oponentų idėjas ir siūlymus, bet ne jų asmenines savybes. Reikšdami savo nuomonę mes neturime rodyti savo bailumo, likdami anonimais.
Jūs matėte visokią Lietuvą: ankstyvoji vaikystė praėjo tarpukario Lietuvoje, paauglystė, studijų metai, mokslinė karjera – sovietinėje Lietuvoje, visa galva panirote į politinę veiklą jau kovose už Kovo 11-osios nepriklausomą Lietuvą. Ar yra kokia nors bendra gija, vienijanti šių skirtingų istorinių tarpsnių Lietuvą, ar tokio bendro vardiklio nėra ir negali būti?
Tai tiesos paieška ir jos vertinimas, atsižvelgiant į tuometinę politinę aplinką.
Mano tėvai buvo kilę iš kaimo, tėvas – iš daugiavaikės šeimos, kurios galva – mano senelis, sulaukęs garbaus amžiaus nusprendė padalinti turimą žemės valdą į 5-6 ha sklypus, nes iš mažesnių sklypų nebuvo įmanoma išgyventi. Kadangi mano senelis turėjo vaikų daugiau nei padalintų sklypų, tai mano tėvui buvo pasiūlyta susirasti darbo mieste. Taip tėvas atsidūrė Kaune ir pradėjo dirbti akcinėje bendrovėje „Maistas“ paprastu darbininku. Nei tėvas, nei mano motina nebuvo lankę jokios mokyklos, bet mokėjo skaityti ir rašyti. Tėvas savarankiškai mokėsi namuose ir eksternu išlaikęs visus egzaminus gavo vidurinės mokyklos brandos atestatą. Tada pradėjo dirbti Kauno Veterinarijos Institute buhalteriu, kur ir dirbo iki savo mirties. Motina, gi, taip ir liko namų šeimininke.
Visas vasaras praleisdavau kaime pas mamos brolį. Ten išmokau dirbti beveik visus žemės ūkio darbus: arti, akėti, vagoti bulves, šienauti, kulti javus spragilais, melžti karves, sumušti sviestą.
Iš tėvo pasakojimo aš sužinojau, kad jis savanoriu dalyvavo kovose, vaduojant Klaipėdą iš vokiečių ir kad jokioje politinėje veikloje nedalyvavo. Mano tėvai labai vertino išsilavinimą ir reikalaudavo, kad mokyčiaus tik labai gerai. Jie patys buvo giliai tikintys, todėl jie mane mokė šventai laikytis 10 Dievo įsakymų. Jie pasirūpino, kad man leistų patarnauti mišioms ir labai norėjo, kad tapčiau kunigu. Ir taip aš tapau „klapčiuku“ ir juo išbuvau iki tol, kol „Aušros“ (tada Komjaunimo vardo) gimnazijos komsorgas pasiūlė man rinktis arba bažnyčią, arba mokyklą. Teko pasirinkti mokyklą.
Tuo metu mokykloje dirbo daug labai aukštos kvalifikacijos mokytojų, kurie mums buvo pavyzdžiu, kaip reikia gyventi ir elgtis. Štai lietuvių kalbos mokytoja Ž. Medekšaitė tiesiog įdegino į mano sąmonę postulatą, kad nieko nėra pasaulyje vertingesnio už pagalbą kitam žmogui. Šiuo postulatu vadovaujuosi iki dabar. Ji kviesdavosi mane pas save ir kalbėdavo apie gyvenimą, dėl kurio netektų ateityje raudonuoti iš gėdos. Ir raudona gija jos filosofijoje buvo tiesos paieška.
Nuo 1934 m. gyvenote Kaune, kuris tuo metu buvo Lietuvos sostinė. Nors buvote dar mažas vaikas, visgi, koks ryškiausias prisiminimas apie tarpukario Kauną, smetoninę Lietuvą? Kokia buvo to laikmečio dvasia?
Aš būdavau Kaune tik per mokslo metus. Visas vasaras praleisdavau kaime pas mano mamos brolį. Ten išmokau dirbti beveik visus žemės ūkio darbus: arti, akėti, vagoti bulves, šienauti, kulti javus spragilais, melžti karves, sumušti sviestą ir t. t. Man neleisdavo tik sėti, nes sėja, tai ypatingas veiksmas, nuo kurio labiausiai priklauso derlius. Poilsio dienomis susirinkę kaimynai pasistatydavo degtinės pusbonkį (0.25 litro) ir daugiausia kalbėdavo apie kaimo problemas. Kaip tuometinis paauglys aš negalėjau vertinti politinės situacijos smetoninėje Lietuvoje, bet galiu pabrėžti, kad visuomenėje vyravo Lietuvos istorijos idealizavimas, Tėvynės meilės skiepijimas kiekvienam piliečiui ir kova prieš mėginimus polonizuoti Lietuvą.
Tačiau 1940 metų birželio mėn., riedant Kauno gatvėse tarybiniams tankams, mačiau nemažai žmonių, kurie mėtė gėles į tankus ir šaukė „ura“. Bet mačiau ir tuos, kurie sėdėjo nusiminę ir kalbėjo apie niūrią ateitį. Mačiau ir siaubą žmonų akyse, kai po metų prasidėjo Lietuvos žmonių trėmimas. Mačiau ir tą palengvėjimo atodūsį, kai prasidėjo karas ir bolševikai buvo išstumti. Mačiau ir žlugusias viltis atgauti nepriklausomybę. Pagaliau mačiau ir šešiakampėmis geltonomis žvaigždėmis pažymėtų žmonių kolonas, varomų į nebūtį. Ir buvo tokių lietuvių, kurie puldavo į ištuštėjusius žydų butus ir grobdavo svetimą turtą. Tuo tarpu mano tėvas griežtai uždraudė mums net galvoti apie tai.
Buvote kalintas už antisovietinę veiklą, iš penkerių nelaisvės metų ketverius praleidote Rusijos lageriuose. Buvote dar toks jaunas (nuteistas 11 klasėje), o jau tokie patyrimai. Dabartiniams jauniems žmonėms sunku įsivaizduoti, ką tai reiškia. Ką ištverti tuo metu buvo sunkiau – mėginimus palaužti jauną žmogų psichologiškai, dvasiškai, ar laisvės apribojimą, fizinį krūvį, prastas gyvenimo sąlygas?
Mano areštas buvo man netikėtas, nes nesijaučiau kaip nors pažeidęs įstatymus. Man buvo inkriminuota antitarybinė agitacija ir mėginimas sukurti antitarybinę grupę. Kaip įrodymas buvo pateiktas mano laiškas tremtyje esančiam mano draugui. Jame aš rašiau, kad negalima prievarta varyti žmones į kolūkius, kad reikia su tuo kovoti ir tam reikalinga kovojančių žmonių grupė.
Toliau viskas vyko pagal atidirbtą scenarijų: tardymas ryte apytikriai nuo 9 iki 12 val. ir vakare nuo 21 iki 3 val. nakties. Kameroje miegoti galėjai tik naktį, grįžęs iš tardymo, iki rytinės komandos keltis.
Buvau paskelbęs bado streiką, aštuonias paras nei valgiau nei gėriau ir pajutau, kad apmirė visi mano raumenys.
Buvau paskelbęs bado streiką, aštuonias paras nei valgiau nei gėriau ir pajutau, kad apmirė visi mano raumenys. Nenorėdamas mirti, devintos dienos ryte apsimečiau, kad miegu ir negaliu prabusti. Tuoj pat buvau perkeltas į Kauno kalėjimo ligoninę, kur mane greitai prabudino ir pasakė, kad mane maitins buljonu prievarta per zondą. Aš jiems atsakiau, kad apsieisime ir be zondo. Taip buvau maitinamas du kartus per dieną. Bado streiką oficialiai nutraukiau po mėnesio nuo pirmos badavimo dienos. Streikas nieko nepakeitė.
Per tą laiką mano byla buvo išsiųsta į Maskvos Ypatingąją komisiją, kuri man skyrė 8 metus kalėjimo. Laukdamas tos komisijos sprendimo buvau patalpintas į Kauno kalėjimą. Vis tikėjausi, kad mano skundai, kuriuos rašiau į visas galimas Maskvos instancijas gali man padėti. Naivus buvau. Kiekvieną atsakymą į mano skundą man perskaitydavo iškvietęs į savo kabinetą kalėjimo viršininko pavaduotojas. Viso to pasekmė buvo man visai nelaukta. Kameros kolegos pradėjo įtarti, kad aš vaikštau pas viršininką kaip informatorius.
Kartą grįžus iš viršininko, jie užmetė antklodę man ant galvos, pradėjo mane dusinti ir mušti, reikalaudami prisipažinti, jog esu informatorius. Aš kentėjau ir laukiau, kada jie mane nustos mušę, bet egzekucija tęsėsi. Ir aš nebemačiau kito kelio kaip pripažinti visus man mestus kaltinimus. Tada jie nustojo mane mušę, bet visiems apskelbė, kad manęs reikia saugotis. Tai buvo man didžiulė trauma, nes tokio kameros draugų elgesio visai nelaukiau. (Vėliau, jau po Kovo 11-osios akto prokuratūra nustatė, kas buvo tuo tikruoju informatoriumi.)
Jūs klausiate, kas buvo sunkiausia. Sunkiausia ir skaudžiausia buvo ištverti tautiečių kaltinimus nebūtais veiksmais.
Toliau įvykiai klostėsi taip. Kai mane kartu su kitais vežė į Kazachstano lagerius, naktį, lėtai judant traukiniui, aš išlaužiau suaižėjusią prekinio vagono sieną, pro atsidariusią skylę išlindau iš vagono, į mane šovė kelis kartus, bet tamsoje nepataikė, pabėgau. Mane vijosi, kaip vėliau sužinojau apie 12 km, bet aš juos apgavau, pakeitęs bėgimo kryptį, ir nuo jų ištrūkau. Bet džiaugtis teko neilgai. Įsėdau į traukinį, judantį Maskvos link, bet buvau praradęs kepurę, kuri dengė mano trumpai nukirptus plaukus. Vagono palydovei tai pasirodė įtartina ir ji apie įtartiną tipą pranešė savo viršininkams. Ir kai traukinys sustojo eilinėje stotelėje, mane išsivedė saugumiečiu prisistatęs asmuo, kuris mane uždarė milicijos areštinėje. Buvo iškviestas tas pats taukinį lydėjęs konvojus, kuris mane nugabeno į paskirties vietą – Džezkazgano rajono Kengiro griežto režimo lagerį, kuriame buvau patalpintas į vidinį kalėjimą, iš kurio vesdavo į darbą, surakinę rankas.
Įdomi dar tokia detalė. Aš žinojau, kad visi bėgliai yra baudžiami 25-erius metus lagerio už sabotažą. Taigi mane iškvietė tardytojas ir pradėjo bylą klausimu, kodėl aš bėgau. Atsakiau, kad norėjau Maskvoje rasti teisybę dėl man primestų kaltinimų. Nemanau, kad dėl šito atsakymo, o greičiau, pasigailėjus vaikigalio, byla buvo nutraukta.
Po kurio laiko atėjo informacija, kad pagal straipsnį, kurį buvau nubaustas, turiu būti kalinamas bendro režimo lageryje. Taip buvau permestas į Tolimuosius rytus. Ten galiojo tokia sistema: jei darbo užduotį įvykdai 120 proc., tai už vieną kalinimo dieną užskaito dvi. O jei tą planą įvykdai 151 proc., tai užskaito net tris dienas. Betonuotojų brigada, kurioje dirbau pradžioje ir mechaninių dirbtuvių brigada, kurioje dirbau vėliau, planus vykdė puikiai. Ir taip aš „uždirbau“ trejus metus ir tris mėnesius ir buvau paleistas.
Grįžęs į Kauną baigiau mokyklą aukso medaliu. Tai man leido be konkurso įstoti į KPI. Stalinas jau buvo miręs ir todėl atėjo atsakymas iš Maskvos generalinės prokuratūros į mano tėvo skundą, kad man bausmė sutrumpinama iki 5 metų, todėl pagal priimtą amnestijos įstatymą aš turiu būti nedelsiant paleistas. Šis prokuratūros raštas leido man pasikeisti pasą, kuriame nebeliko specialaus įrašo, kad esi teistas. Tai man leido sėkmingai studijuoti. Galiu pasigirti, kad studijos man sekėsi, visi egzaminai išlaikyti penketais, gavau diplomą su pagyrimu. Tuo mano kalinimo ir studijų epopėja ir baigėsi. Buvau paskirtas dirbti į Vilniaus Elektrografijos institutą, bet neturėjau leidimo dirbti su slapta medžiaga, todėl pagal išsilavinimą būdamas radiotechniku turėjau dirbi tik mechaninius darbus. Mano laimei, institute apsilankė Vilniaus Universiteto Fizikos fakulteto docentas Algirdas Smilga, kuris mane pakvietė į Universitetą (yra dar Lietuvoje gerų žmonių). Aš su džiaugsmu sutikau.
Daug metų dirbote mokslinį darbą, esate 16 išradimų ir daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių autorius. Kuriuo savo moksliniu pasiekimu labiausiai didžiuojatės?
Mano visa mokslinė veikla buvo skirta didelės varžos puslaidininkių elektrofizinių savybių tyrimams, kuriuos atlikau kartus su savo kolegomis R. Baubinu, Z. Januškevičiumi, P. Žilinsku, Čekoslovakijos mokslininke S. Kubalkova. Pavyko nustatyti šių puslaidininkių elektrofizines savybes ir jų panaudojimo galimybes taikomiesiems darbams.
Visgi, akademinę karjerą pakeitėte politika. Kas lėmė tokį Jūsų sprendimą?
Gorbačiovui paskelbus pertvarką atsirado unikali galimybė vėl tapti nepriklausoma valstybe, kurioje mes patys būsime jos šeimininkais. Jaučiau pareigą prisidėti prie šios galimybės pavertimo tikrove. Vilniaus Universiteto Rektoriui prof. Jonui Kubiliui laiminant man buvo patikėtos Vilniaus Universiteto Sąjūdžio pirmininko pareigos, vėliau buvau pakviestas vadovauti Vilniaus miesto Sąjūdžio Tarybai, po to išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, kuri ir atkūrė Lietuvos nepriklausomybę.
Esate Lietuvos Nepriklausomybės aktos signataras. Daug skirtingų politinių, istorinių, ekonominių ir žmogiškųjų veiksnių lėmė tai, kad 1990 m. Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Visgi, ką, Jūs, laikytumėte esminiu, svarbiausiu, kritiniu momentu kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m.?
Visuomenės susitelkimą parodytą per Baltijos kelio renginį.
Buvote Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo iniciatyvinės grupės narys, ar galėtumėte prisiminti, kaip buvo atkuriama (kuriama) partija, su kokiais didžiausiais iššūkiais tuomet susidūrėte?
LSDP atkūrimo iniciatoriai buvo prof. K. Antanavičius ir V. Andriukaitis. Jie mane ir įtikino, kad Lietuvai būtinai reikia partijos, kuri būtų samdinių, smulkių verslininkų ir nesuduriančių galo su galu atstovu Lietuvos Aukščiausioje Taryboje. O iššūkiai buvo tokie: daug kas baidėsi pavadinimo „kairieji“ ir sirgo „dešinumo“ virusu. Jiems atrodė, kad kairysis – tai būtinai komunistas. Tačiau gerai žinoma, jog nėra didesnio antikomunisto, kaip buvęs komunistas. Pasižiūrėkite kad ir į TS-LKD vadovų biografijas.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1198496947493″]Gerai žinoma, jog nėra didesnio antikomunisto, kaip buvęs komunistas. Pasižiūrėkite kad ir į TS-LKD vadovų biografijas.[/blockquote]
2001 m. dvi kairiosios politinės jėgos, t. y. Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos demokratinė darbo partija, susijungė ir suformavo vieną partiją – Lietuvos socialdemokratų partiją. Šis susijungimas buvo naudingas abiems partijoms, nes padėjo konsoliduoti rinkėjus. Ar buvo galimi kiti partijų raidos scenarijai, ar visgi susijungimas buvo neišvengiamas, siekiant sukurti stiprią kairės politinę jėgą Lietuvoje?
Aš nepritariau tokiam susijungimui, nes tuometinė LDDP buvo greičiau neoliberalų nei socialdemokratų partija. Nepritariau, nes buvau įsitikinęs, kad neoliberalios tendencijos išstums iš LSDP socialdemokratiją. Taip, beje, ir įvyko. Tačiau reikia sutikti ir su tuo, kad abiejų partijų susijungimas leido šiai partijai tapti valdžios partija, kuri valdė Lietuvą ne vienerius metus. Jei partijos nebūtų susijungusios, tai stipri kairioji partija būtų atsiradusi gerokai vėliau. O per tą laikotarpį mus būtų pastoviai valdžiusios dešiniosios jėgos, kurioms Lietuvos žmonių gyvenimo kokybė mažai terūpėjo.
Šiandien Lietuvos socialdemokratų partija atsinaujina, keičiaisi. Kur link, Jūsų manymu, partija turėtų judėti? Kokią ją įsivaizduojate po dešimtmečio ar dvidešimtmečio?
LSDP pagrindinis tikslas – mažinti socialinę atskirtį, pakeičiant iš esmės darbo ir kapitalo apmokestinimo dydžius. Dabar darbas yra apmokestinamas žymiai daugiau nei kapitalas, o turėtų būti priešingai. Tik tada, kai tai įvyks, mes būsime socialdemokratai ne tik pavadinimu. Partijai turi būti svetimas paternalizmas, svetima korupcija, svetima nepagarba įstatymams ir teismų sprendimams. Socialdemokratų valdininkams ir pareigūnams turi būti nepriimtinos jokios privilegijos. Jie turi nejausti jokio išskirtinumo ir bendrauti su visais žmonėmis kaip su sau lygiais partneriais. LSDP turi būti išskirtinė partija, kurios nariai vertina savo oponentų idėjas ir veiksmus, o ne jų asmenines savybes. Socialdemokratai neskirsto žmonių į patriotus ir runkelius ar „vatnikus“ . Jie iš kiekvieno idėjinio priešo daro abejojantį, o iš kiekvieno abejojančio – draugą. Pagaliau, LSDP turėtų kritiškai vertinti ES siūlymus ir nepriimti tokių siūlymų, kurie naikina mus kaip Nepriklausomą valstybę.
Kokias, Jūsų manymu, svarbiausias vertybes turėtų puoselėti save socialdemokratu laikantis žmogus?
Tiesos paiešką, alkūnės jausmą ir nuolatinį norą padėti kitam.
Kokios esminės klaidos buvo daromos politikoje, kad per 28-erius Nepriklausomybės metus mums nepavyko sukurti nieko panašaus į gerovės valstybę ir šiandien patiriame didžiulę emigraciją, skurdą ir socialinę atskirtį?
Nenoras ar nesugebėjimas mažinti socialinę atskirtį.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1059723049863″]Dabar darbas yra apmokestinamas žymiai daugiau nei kapitalas, o turėtų būti priešingai.[/blockquote]
Visgi, teigti, kad Lietuva per tuos 28-erius metus nieko nepasiekė taip pat būtų neteisinga. Esame laisva, demokratiška, pilietinę visuomenę kurianti šalis; NATO ir ES narė; Vakarų kultūros tradicijų sekėja ir puoselėtoja. Kokius tris-penkis svarbiausius Lietuvos pasiekimus galėtumėte išskirti?
Valstybės saugumo užtikrinimas, įstojus į NATO, Žmogaus teisių atstatymas, įstojus į ES, Demokratinė Konstitucija, Žodžio laisvė, Nepriklausomi teismai.
Be to, kad esate garsus politikas ir mokslininkas, Jūs taip pat ilgą laiką vadovavote Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacijai „Gelbėkit vaikus“, o nuo 2004 m. esate šios organizacijos vicepirmininkas ir Garbės pirmininkas; taip pat esate Lietuvos tradicinio Aikido federacijos Garbės pirmininkas; įkūrėte Nacionalinį žmogaus teisių gynimo centrą ir esate jo prezidentas. Kaip vienas žmogus aprėpia tiek daug skirtingų veiklos sričių ir kaip jos, šalia mokslo ir politikos, atsirado Jūsų gyvenime?
Garbės pirmininkas – tai tas pat kas pensininkas, jokių pareigų.
O dirbant „Gelbėkit vaikus“ organizacijoje mes pagrindinį dėmesį skyrėme „Dienos centrų“ steigimui. Juose vaikai po mokyklos gali pažaisti, pavalgyti, pabendrauti su suaugusiais. Ir tai saugo vaikus nuo gatvėje gaunamų žalingų įpročių.
Kitos Jūsų minimos organizacijos skirtos specifinei veiklai ir nėra visiems įdomios. O Žmogaus teisių gynimo centras nustojo funkcionuoti dėl to, kad šį darbą atlieka kitos institucijos.
Kokią Lietuvą norėtumėte matyti ateityje?
Tokią, iš kurios niekam nekiltų noras emigruoti. O Lietuva taptų draugiška ne tik savo gyventojams, bet ir svečiams.
Kalbėjosi Monika Čiuldytė-Kačerginskienė
Nuotrauka iš A.Sakalo asmeninio archyvo
