Tik ką pasirodę „Vilmorus“ apklausų rezultatai konstatuoja, esą pasitikėjimas LSDP nukrito iki 4,9 proc., o LSDDP pakilo iki 5 proc. Apklausos aiškiai rodo dalies Lietuvos visuomenės susiskaldymo priežastis. Viena – tai ta, kuriai priimtina LKP-LDDP ir LSDDP (ne)vertybinė pozicija. Jos esminis šūkis – prisitaikyti prie bet ko, bet kokiomis sąlygomis, bet kokia kaina. Žmonės? Baikit, asmeniniai interesai visų pirma. Todėl Lietuvą paliko apie 1 000 000 Lietuvos gyventojų. Tai tie, kuriuos užkniso teisingumo ir solidarumo visiems stoka.
Antra dalis Lietuvos, – kuriai kaip oras reikalingas teisingumas, solidarumas, kuriai reikia moralių politikų ir moralios politikos. Ta dalis vis dar suvokia, kad be socialdemokratijos matys gerovės valstybę ir pastoviai Tėvynę paliekančius vaikus kaip savo ausis. Nieko nėra skaudžiau bet kuriai normaliai šeimai, kaip vaikų išvykimas į užjūrius žinant, kad jie nebegrįš.
Štai šiame amoralios politikos ir amoralių politikų uzurpavusių klasikines partijas kontekste vyksta politinės- demokratinės sistemos degradavimas. (Tai žinant, nori nenori būtina stotis piestu prieš ES reikalavimą įstatymu garantuoti atvykusiems į Lietuvą ilgesniam negu trijų mėnesių terminui ir deklaravusiems savo gyvenamąją vietą ES piliečiams Lietuvoje kurti partijas ir dalyvauti rinkimuose. Taip atsiras tiek naujų neaiškių „partijų“, kad chaosas ir antivalstybinė veikla tiesiog garantuota. ES biurokratai matyt pamiršo, kad ES vis dar nėra federacija, o Lietuva yra pafrontės valstybė su nedraugiška jai kaimyne.).
Grįžtant prie temos apie klasikinių ir apskritai partijų suirutę Lietuvoje. LVŽS „profesionalų“ ir „skaidriausia visų laikų (ne)partija ir su R. Karbauskiu kaip visų laikų skaidriausiu politiku“. Ši partija nuo pirmos dienos tęsia Lietuvą vis persekiojančią tolerancijos korupciniam mentalitetui kultūrą. Nuo to mentaliteto niekaip nesugebama atsikratyti, nes nei viena Lietuvą valdžiusi partija nesugebėjo išvengti korupcinių, švogeristinių skandalų. Ne po vieną skandalą, bet skandalų lavinos. Jų poveikis sovietinius korupcinius valstybės ir piliečių santykius menantiems toks, kad jų niekas neįtikins, jog solidarumas yra vaistas nuo skurdo. Atvirkščiai, jie ir toliau manys kad solidarumas skirtas tik kvailiams. Juk akivaizdu, kad jeigu valstybėje neegzistuoja teisingumas visiems ir kiekvienam, tai nėra čia ko verstis per bambą.
O tai, kad švogerizmo kultūra užkonservuoja vergo/bailio/prisitaikėlio asmens bruožus, yra naudinga suktesniems savanaudiškiems veikėjams matantiems politiką kaip savo privačių interesų realizavimo galimybę.
G. Kirkilo ir jo bendraminčių sukurta partijos parodija neiškrenta iš šio ydingo mentaliteto konteksto, ką ir rodo jų partijos nariais tampančių asmenų odiozinės biografijos. Ir ne tik: kaip ir ankstesnė 28 metus vienaip ar kitaip Lietuvos raidai aktyvią įtaką dariusi „LSDP“ partija, taip ir dabar jiems esant koalicijoje su LVŽS, jie toliau tęsia paramos pasiturintiems Lietuvos visuomenės sluoksniams naudingą ekonominę politiką. Tuo pat pateikiant kai kurias „reformas“ kaip gerovės valstybės akcentų regimybę. Toliau palaikomas „gyvulių ūkio“ modelis, kuriame didžiausia mokestinę naštą neša mažiausiai uždirbantys, tik šį kartą pametant jiems keleto eurų išmaldą.
Tas pat su pensininkais. Pasiturintys ir toliau lieka mažiausiai mokantys pajamų mokesčius. Šitaip diskredituojamas vienas iš keturių pamatinių gerovės valstybės principų. Kitaip tariant, socialdemokratijos vardu grūdamas mums konservatorių-liberalų gerovės valstybių modeliai, kuriuose visuomenės solidarumui priešpastatomas savarankiško individo sėkmingo gyvenimo modelis bei kuo mažesnis valstybės kišimasis į individo gyvenimą. O kas su tais nesėkmingai skurdžiais individais? Ypač tais, kuriems mokomas mokslas uždaro bet kokius kelius į sėkmę? (Nemokamas mokslas yra dar vienas gerovės valstybės ženklas).
Arkadijus Vinokuras, LSDP narys, aktorius, rašytojas, žurnalistas
