Būtent taip traktuoja Lietuvos parlamento pirmininką Viktorą Pranckietį „valstiečių“ partijos lyderis Ramūnas Karbauskis.
Parlamento pirmininkas yra antra pagal svarbą politinė figūra, kuri net pavaduoja Respublikos Prezidentą šiam negalint eiti savo pareigų, todėl paprastai parlamento pirmininkas renkamas visai Seimo kadencijai ir keičiamas dviem atvejais: kada pats pasitraukia iš pareigų arba kada jam parlamentas pareiškia nepasitikėjimą dėl jo veiklos. Tačiau R. Karbauskio nuomone, parlamento pirmininkas gali būti keičiamas pasikeitus valdančiajai koalicijai.
Pagal šį modelį parlamento pirmininkas daromas preke koaliciją sudarančių partijų derybose. Tokia pat preke, kokia tampa ministerijos. Kadangi koalicijų skaičius nėra ribojamas, tai per parlamento kadenciją gali būti pakeistas ne vienas parlamento pirmininkas. Sutikime, kad taip įvykus Lietuvos prestižas smarkiai nukentėtų pasaulio valstybių akyse. Tą, manau, supranta tiek R. Karbauskis, tiek ir kiti koalicijos partneriai. Supranta, bet daro savo. Kodėl?
Ogi todėl, kad dviem koalicijos partneriams – LSDDP ir „valstiečiams“ – parlamento pirmininko pakeitimas – tai viena iš priemonių išsilaikyti politikos aukštumose. Artėjant LSDDP reitingams prie nulinės atžymos, šiai partijai reikia žūtbūt padidinti partijos svorį visuomenės akyse. Parlamento pirmininko postas neabejotinai pakeltų LSDDP prestižą.
Ir nors partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas tvirtina, jog jam nerūpi parlamento pirmininko kėdė, tačiau jo žodžiais negalima tikėti, nes LSDDP ir susikūrė ne dėl kokių nors ideologinių nesutarimų su LSDP, bet vien dėl to, kad nenorėjo prarasti turimų postų parlamente.
[blockquote author=”” sc_id=”sc210914692458″]LSDDP reitingams artėjant prie nulinės atžymos, šiai partijai reikia žūtbūt padidinti partijos svorį visuomenės akyse. Parlamento pirmininko postas neabejotinai pakeltų LSDDP prestižą.[/blockquote]
Kitas, rezervinis LSDDP taikinys buvo socialinės apsaugos ir darbo ministro kėdė, kurioje sėdint būtų galima parodyti, jog LSDDP labai rūpinasi vargstančia visuomenės dalimi, ir taip užsitikrinti papildomą savo šalininkų skaičių. Abu planai buvo nesėkmingi: parlamento pirmininko kėdės užėmimo variantas sužlugo dėl principinės V. Pranckiečio pozicijos, kuri parodė, jog V. Pranckietis yra ne tik aukštos klasės politikas, bet ir turi stiprų politinį stuburą. Antrasis, socialinės apsaugos ir darbo ministro kėdės užėmimo variantas nepavyko dėl „valstiečių“ partijos pasipriešinimo.
G.Kirkilo mėginimas griebtis paskutinio šiaudo – nusavinti lenkų frakcijos siūlymą padidinti vaikui skiriamas išmokas – irgi nepavyko. Ir taip, jei G. Kirkilas nesugalvos kokio nors svaraus veiksmo, tai jo partijos ateitis ganėtinai liūdna. O dabar apie R. Karbauskio norą pašalinti V. Pranckietį. Jis pavojingas R. Karbauskiui kaip potencialus pretendentas į partijos pirmininkus. O konkurentų R. Karbauskis nepakenčia. Jį siutina ir pralaimėjimas V. Pranckiečiui Seime. Ir supratimas, jog liepos 15 dienos „valstiečių“ taryba nepaveiks parlamento pirmininko.
Kitiems dviem koalicijos partneriams V. Pranckiečio likimas menkai terūpi.
Keli žodžiai apie naująją koaliciją. Kol kas ji nepateikė kokių nors naujovių, išskyrus vaiko pinigų padidinimą. Vadinasi, bus vykdoma senoji programa. Drįstu teigti, kad nepakeitus iš esmės mokesčių sistemos, neverta laukti socialinės atskirties sumažėjimo.
Ar ryšis naujoji koalicija ją keisti, kai iki naujų parlamento rinkimų beliko metai?
