Manyčiau, kad pasirinksime kurią nors daug nusipelniusią Lietuvai asmenybę Aš net neabejoju, kad tai bus nepriekaištingos biografijos asmuo. Bet aš kalbu ne apie konkrečius asmenis, bet apie patį pasirinkimo principą. Ir todėl man norisi pateikti keletą pastebėjimų. Štai jie:
Pirmasis pastebėjimas. Reiktų pripažinti, kad kol Lietuvoje bus daug konkuruojančių partijų, nei viena kurių neturi bent 30-40 proc. visų rinkėjų paramos, tol partijų iškeltiems kandidatams bus neįmanoma laimėti rinkimų jau pirmame rinkimų etape.
Bet juos jau pirmame rinkimų rate gali laimėti ne partijų iškeltas kandidatas (toliau: nepartinis kandidatas), jei tai bus Lietuvos žmonėms gerai žinoma ir gerai vertinama asmenybė. Jei, vis dėlto, prireiktų antro rinkimų rato, tai labai tikėtina, kad jo rezultatai bus irgi palankūs nepartiniam kandidatui, nes vargu ar konkuruojančios tarpusavyje partijos staiga tarpusavyje susitartų balsuoti už antrame rate dalyvaujantį kurios nors partijos kandidatą. O jeigu ir susitartų, tai jokiu būdu nereikštų, kad eilinis rinkėjas to susitarimo paisytų.
Taigi mano pirmoji išvada: jei rinkimuose dalyvautų gerai Lietuvoje žinomas ir joje gerbiamas nepartinis kandidatas, tai labai tikėtina, kad jis ir laimėtų rinkimus.
Antras pastebėjimas. Reiktų prisiminti, kad ekonominius, socialinius, teisės ir daugelį kitų klausimų sprendžia ne prezidentas, o vyriausybė. Prezidentui Lietuvos Konstitucija numato didelį svorį sprendžiant užsienio politikos problemas ir skiriant kai kuriuos pareigūnus. Bet svarbiausia prezidento prievolė – tai parodyti tą kelią, kuriuo turėtų eiti Lietuva. Ir ne tik parodyti, bet ir sutelkti Lietuvos žmones juos kviečiant eiti tuo keliu. Dabar to kelio pasirinkimas ypač svarbus, nes turime apsispręsti ar, pakeitę savo Konstitucijos 1 straipsnį (1 straipsnis. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika ) atsisakome savo nepriklausomybės ir Lietuva tampa viena iš administracinių ES vienetu, kuriame galioja tik ES įstatymai, o mes visi pasidarome ne Lietuvos, o ES piliečiais, ar tvirtai laikomės ir toliau liekame nepriklausoma valstybe su savo Konstitucija ir įstatymais. Konkrečiam sprendimui priimti reikia ne teisinių ar ekonominių žinių, o filosofinio mąstymo, kuris mums atsakytų į klausimą „o kas po to“.
Mano antroji išvada: prezidentui būtina savybė ne specifinės teisinės ar ekonominės žinios, bet filosofinis mąstymas
Ir, pagaliau, trečiasis pastebėjimas. Pasirinkus kelią, kuriuo turi eiti Lietuva reikia sutelkti Lietuvos žmones bendram darbui, kuris būtinas einant tuo keliu. Uždavinys neeilinis ypač po to, kai Lietuvos politikai Lietuvos žmones suskirstė į patriotus ir priešus, runkelius ir „vatnikus“ ctc., Prezidentui reikės parodyti, kad visi Lietuvos žmonės yra jam brangūs, kad jam nėra nei runkelių nei „vatnikų“, kad jis pats yra toks pat žmogus, kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis, kad jis skirs pakankamai daug laiko gyventojų priėmimui, nagrinės gyventojų siūlymus ir spręs jų problemas. Kad kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų su pasididžiavimu pasakyti: „tai mano prezidentas.“
Trečioji išvada: Lietuvai reikia tokio prezidento.
Aloyzas Sakalas, Kovo 11-osios akto signataras, LSDP narys
