Dabar, svarstant biudžetą,Vyriausybė ieško pajamų šaltinių, kurie būtini norint įvykdyti savo įsipareigojimus ir iškilmingus pažadus mokytojams ir mokslininkams, gydytojams ir ugniagesiams, teisėsaugos pareigūnams.
Iš visų galimų pajamų šaltinių Vyriausybė pasirinko bankus ir prekybos centrus, siūlydama juos papildomai apmokestinti. Toks Vyriausybės žingsnis buvo sutiktas ne su oponentų aplodismentais, bet su abejone dėl jo atitikimo Konstitucijai. Neabejoju, kad Vyriausybės ekspertai matė ir kitą pajamų šaltinį, kuriuo pasinaudojus nebereikėtų specialių įstatymų bankams ir prekybos centrams. Tas šaltinis – tai pelno mokestis, kuris yra universalus ir taikomas visiems ūkio subjektams. Lietuvoje pelno mokestis vienas iš žemiausių ES ir yra 15 proc. Tuo tarpu Vokietijoje ir Prancūzijoje 33 proc., Švedijoje ir Danijoje 22 proc., Estijoje 21proc.
Nesunku paskaičiuoti kiek papildomų lėšų įplauktų į valstybės biudžetą, jei, pvz., padidintume savo procentą nuo 15 iki 25. Tada gautume papildomai 420 mln. eurų (čia panaudoti VMI 2018 metų duomenys). Bet Vyriausybė bijo didinti pelno mokestį– kils didelis nepasitenkinimas Seime ir turtingųjų stovykloje. Antras būtinas mokesčių politikos pakeitimas, tai progresinio pajamų mokesčio tarifo įvedimas kartu keičiant ir šio mokesčio viršutinę ribą. Ši riba Prancūzijoje ir Vokietijoje 45 proc., Švedijoje ir Portugalijoje – 57 proc., Danijoje – 52 proc., Suomijoje – 47 proc., Latvijoje 23 proc. O Lietuvoje? Mūsų biudžetui pinigų nereikia. Todėl čia tik 15 proc.
Trečias pakeitimas – tai pajamomis laikyti ne tik darbo užmokestį, bet ir dividendus, tantjemas, premijas ir visas kitas pinigines pajamas. Dar galima gauti lėšų iš šešėlio. Tam reikia pakeisti auditorių akcinėms bendrovėms ir UABams skyrimo tvarką, kad auditorių negalėtų patys sau skirti šių įmonių vadovai.
Baigiant tenka pasakyti liūdną išvadą: valdančiai partijai ir jos paskirtai Vyriausybei nerūpi eilinis pilietis, jei jo piniginė plona.
