Kol politikai leis sau spekuliuoti istorine tiesa balindami neišbalinamas dėmes, tol etišką politinę kultūrą matysime kaip savo ausis. Šiuolaikinę, demokratiniais principais grįstą švietimo politikos ir pedagogikos reformą galėsime pamiršti.
Toliau bus velkamasi karbauskių ir dešiniųjų radikalų nurodyta kryptimi. Galiausiai, įstrigsime normaliam žmogui nesuprantamoje, absurdiškoje „gera morale“ grindžiamoje švietimo politikoje. Štai Laisvės partija savo švietimo politikos reformos programoje rašo: „Parengti tautinių mažumų švietimo strategiją, kuria būtų siekiama spręsti ugdymo kokybės netolygumus bei švietimo paslaugų prieinamumo klausimus visoje Lietuvoje.“ Įdomu, kaip konkrečiai Laisvės partija šią programinę nuostatą ruošiasi įgyvendinti?
TS-LKD Seimo narys A. Ažubalis, svajojantis vėl tapti užsienio reikalų ministru, tiesiai šviesiai propaguoja fašistinę visuomenės švietimo politiką. Jis kalba apie visuomenės apšvietos politiką ir etinių idealų, dorovinių vertybių puoselėjimu paremtą jos auklėjimą. Cituoju: „Gimus ir augant lietuviu, tavęs pirmiausia laukia ne kas kita, o tik pareiga. Pareiga Tėvynei, Tautai, Bendruomenei, Tradicijai… Teisės taip pat tau bus suteiktos, tačiau jos tavo gyvenime neturės jokios pirmenybės prieš pareigą. Siekis įskiepyti Tautoje tvirtą pajautą, kad laisvės, apie kurias šiandien plačiai šaukiama, yra mužikams, pareiga – lietuviams, turi tapti visuotinu.“ Trumpai tariant, visuomenės švietimo politikos idealas konservatorių akimis – fašistinė Benito „Il Duce“ Musolinio Italija. Įdomu, ar liberalai po tokia švietimo programa pasirašys. Bet kuriuo atveju, dešiniųjų rimtas tarpusavio ideologinis konfliktas švietimo politikos kontekste garantuotas.
[blockquote author=”” sc_id=”sc955185174299″] Bet kuriuo atveju, dešiniųjų rimtas tarpusavio ideologinis konfliktas švietimo politikos kontekste garantuotas.[/blockquote]
Jau daug metų panašaus konservatorių požiūrio į švietimą aukomis tapo skausmingos lietuviams istorinės tiesos, niekaip neatitinkančios didvyriškos, pareigingos Lietuvos įvaizdžio. Kalbu apie nevienareikšmiai Lietuvoje traktuojamus 1939, 1940 ir 1941-1944 metų istorinius periodus. Jie tiek skausmingi, o istorinės tiesos atmetimas tiek institucionalizuotas Lietuvos švietimo politikoje, kad Laisvės partijos pareikštas rūpestis visuomenės ir tautinių mažumų demokratine edukacija rizikuoja virsti pasityčiojimu iš jų pačių puikios idėjos.
Minėti istoriniai periodai it karšta bulvė, kurios baidosi ir šalinasi visos Lietuvos politinės partijos in corpore. Tokiu būdu nemalonios istorinės tiesos tapo ideologinių spekuliacijų objektu. Visi iki vieno politikai oficialiai remia jau daugelį metų dešiniųjų formuojamą totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimo politikos modelį, kuriame tiesiogiai pateisinama nacių okupacija. Atseit nacių okupacija ne tokia jau ir bloga, „juk jie kovojo prieš bolševikus“.
O kaip žydų persekiojimas ir naikinimas? Juk šiame gėdingame nuosavų piliečių naikinimo procese aktyviai dalyvavo apie keliasdešimt tūkstančių LLV paskirtų pareigūnų „tik perrašinėjusių“ nacių okupantų įsakymus. Perrašinėjo taip efektyviai, kad jų dėka per tris keturis mėnesius buvo paskersti apie 140 000 lietuvių bendrapiliečiai. Dešiniųjų skleidžiamos idėjos apie etninių lietuvių kažkokias išskirtines (kitokias nei visų Lietuvos piliečių) pareigas Tėvynei tikrai nepadeda gerinti mūsų visuomenės psichologinio klimato. Anot psichologės dr. Ruth Reches, Holokausto sukeltos traumos vaidina nepaprastai svarbų, psichologinį tapatumą formuojantį vaidmenį.
Tačiau dešiniųjų naratyvas, atsispindintis istorijos vadovėliuose, teigia, kad Lietuvos visuomenė traumuota ir kenčia tik nuo sovietinės okupacijos pasekmių. Deja, Lietuvoje, įžūliai manipuliuojant istorinėmis tiesomis, kuriama tikrovės neatitinkanti tautos savimonė. O jei tą galima daryti etniniams lietuviams, kodėl to paties negalima lenkų, rusų, žydų ir kitų tautų kilmės Lietuvos piliečiams mažumų istorinio ugdymo kontekste?
Todėl būtina klausti, ko siekiama liberalų tautinių mažumų švietimo strategija, kuriai oponuoja konservatoriai? Tad kol tęsis objektyvios istorinės tiesos atmetimas ir tai atsispindės švietimo politikoje, tol tuo dviprasmiškumu naudosis Kremlius, kals sau politinį kapitalą kvailindamas visus – ir Rusijos piliečius, ir dalį Vakarų visuomenės. Todėl objektyvių, nors ir skausmingų, istorinių tiesų pripažinimas informacinio karo kontekste turi tapti ir nacionalinio saugumo politikos dalimi.
Kokia ateitis mūsų laukia ateinančius ketverius metus, į valdžią atėjus partijoms, pasišovusioms reformuoti Lietuvos švietimo politiką ir žadančioms tai daryti „bendraujant su visuomene“? Dešiniųjų pareiškimas apie civilizuotos politinės kultūros sugrąžinimą į Lietuvos politiką nuteikia gana pozityviai. Mat po trisdešimties metų pagaliau pasirodė partijų lyderės ir lyderiai, kurie suvokia, kad civilizuota politinė kultūra nulemia visuomenės pasitikėjimą ir partijomis, ir demokratija. Kalbu apie I. Šimonytę, A. Armonaitę, V. Čmilytę-Nielsen ir likusių opozicijoje socialdemokratų lyderį G. Palucką.
Šių rinkimų dėka Lietuvos visuomenė, tikėtina, atsikratė sovietinio užkrato recidyvų aukščiausioje valdžioje. Atsikratė primityvių savanaudžių, patologinių melagių, politinių, korumpuotų aferistų, spekuliuojančių nacionalizmu, nekenčiančių laisvos žiniasklaidos bei parlamentinės kontrolės. Kuriems švietimo politika asocijavosi tik su nieko nesakančiais skaičiais. Todėl buvusi koalicija taip ir nesuprato, kokių velnių Lietuvos mokytojai vis nerimsta. Gražu, tačiau jeigu būsima koalicinė dešiniųjų vyriausybė tesės savo pažadus, rimtai ir sąžiningai imsis švietimo politikos reformos, teks šį kartą imtis tos karštos bulvės – daugiausiai diskusijų keliančio 1939-1944 metų istorinio Lietuvos periodo.
Tik nelabai įsivaizduoju, kaip tai įmanoma, kai šio periodo istorijos tyrimus šefuoja ir, regis, dar šefuos karbauskių ir konservatorių radikalaus tautininkų sparno valdomas Genocido centras. Iš tikrųjų, 1939-1944 metų tyrimą reikėtų perimti iš dešiniųjų radikalų okupuoto LGGRTC (ne)kompetencijos ir perduoti jį tirti nepriklausomiems profesionaliems istorikams. Juk Genocido Centro vadovai ir kai kurie darbuotojai viešai išpažįsta Pro Patrijos lyderių – V. Radžvilo ir V. Sinicos, suformuotas siauriai nacionalistines, šovinistines idėjas.
Vienas pagrindinių LGGRTC tyrėjų, profesionalus istorikas Arūnas Bubnys, buvo net tos partijos rinkimų į Seimą sąraše. Genocido centro vadovo patarėjas V. Valiušaitis taip pat garsėja susimovusių „tragiškų aplinkybių asmenų“ balinimu bei istorinių faktų laisvu interpretavimu ir manipuliacijomis. Šie žmonės niekada objektyviai netirs 1939 ir ypač 1941-1944 metų periodo ne tik dėl ideologinių sumetimų, bet ir dėl sąmoningo nenoro pripažinti JT paskelbto genocido apibrėžimo bei jo vertinimo kriterijų. Šiandien elementari šių rinkimų aritmetika dar kartą patvirtino, kad Lietuvos visuomenė dešiniųjų radikalų nemėgsta ir jų neremia.
Nacionalinis susivienijimas, platinęs antisemitinį J. Noreikos šūkį „Pakelk galvą, lietuvi!“, gavo tik 2.14 proc. visuomenės paramos, kiti panašūs judėjimai – veik nulį. Tad kaip čia atsitinka, kad viena po kitos Seimo partijos, kurios formuoja švietimo, nacionalinio identiteto bei tautinių mažumų politiką, štai jau trisdešimt metų remiasi minimalios dalies visuomenės šovinistinėmis pažiūromis? Kaip ši melagingais mitais grįsta nacionalistinė pasaulėžiūra gali sietis su pagarba žmogaus teisėms, tautinių mažumų lūkesčiais, su atviros Lietuvos vizija?
Negali. Valstybės švietimo politika ir jos tautinis istorinis identitetas negali būti formuojami remiantis iškraipyta tiesa ir amoralių „didvyrių“ liaupsinimu. Švietime eskaluojami melagingi mitai suponuoja absurdišką dviejų istorinių kančių –vieną etniniams lietuviams, kitą visiems kitiems, naratyvą. Taip „tautinės mažumos“ ir jų patirtys paliekamos provincinio lietuviško Mes ir Jie mentaliteto užribyje.
Belieka tikėtis, kad LSDP opozicijoje ir abi liberalų partijos valdžioje imsis politinių žygių ir formuos tokią Lietuvos švietimo politiką, kurioje ideologizuotai istorijai vietos nebeliks. Civilizuotoje politinėje kultūroje spekuliacija istorija turėtų tapti blogo skonio analogu. Tik tokiu atveju bus galima rimtai kalbėti apie visuomenės bei tautinių mažumų demokratinio švietimo politiką nebijant suklupti dar reformos pradžioje.
