Žinau, skamba, švelniai tariant, nekukliai. Dėl buvusių apsimetėlių socdemais kaltės Lietuvoje gerovės valstybės stebuklo neįvyko. Tačiau partijoje tikrieji socialdemokratai energingai atkovoja savo pozicijas.
Vis daugiau partijos narių suvokia partijos sugrįžimo prie savo ištakų svarbą. Juk vos ne kiekvieną palietė pažįstamų ar artimųjų emigracija, skurdas bado akis. Kodėl socialdemokratai turi ir apgins Lietuvos demokratiją? Todėl, kad 1918 metų vasario 16 dieną kaip tik keturi socialdemokratai dalyvavo Lietuvos valstybės – demokratinės valstybės – atkūrime. Deja, dešinieji nacionalistai su Smetona priešakyje demokratiją sunaikino tam, kad vėliau Lietuvą išduotų sovietams. Šiandien kraštutiniai dešinieji valdžioje vėl grasina Lietuvos demokratijai. Ir vėl įtakoti „dvasingos V. Putino demokratinės vertikalės“ idėjų.
LVŽS vadai (ne vadovai) R. Karbauskis ir S. Skvernelis yra autoritarizmo produktai. Vienas patologinis melagis, aklinai susietas su korumpuotu Rusijos verslu ir jo subkultūra, kitas gi išmuštruotas vis dar sovietiškai mąstančios policijos, nekvestionuojančios vado sprendimų. Abiejų baimė viešumui tapati banditų kultūrai. Šių asmenų komanda yra tikslus savo vadų skurdžios autoritarinės dvasios atspindys. S. Skvernelio komandoje dirba buvę aukšto rango policininkai. Iš ten ir garsus šūkis: „Arba kriminalinė, arba policinė valstybė!“
Du priešpaskutiniai skandalai yra jau atviras demokratijos puolimas. Buvęs žurnalistas, tapęs premjero patarėju, verčiamas atpirkimu ožiu už premjero ar jo biurokratų nusikaltimą visuomenei sunaikinus premjero nuomonės įrašus. Pažeidžiant pačios Vyriausybės įrašų išsaugojimo reglamentą. Anot žurnalisto Šarūno Černiausko, buvo įjungtas bernatonis: „Stukačius Malinauskas įskundė“.
Kitas skandalas yra atviras siekis užvaldyti visuomeninę televiziją. Kontrolės modelį siūlo karbauskininkai: susieti LRT tarybos formavimą kartu su Seimo kadencijomis, suteikti daugiau teisių Seimui ir prezidentūrai skirti savo atstovus į tarybą. Tai reiškia, kad laimėjusi kažkokia partija rinkimus tuojau siunčia savo desantą į „skaidriai politizuotą“, anot Vytauto Radžvilo, televiziją. Galima įsivaizduoti siaubingą scenarijų, kai 24/7 televizijos ekrane R. Karbauskio, S. Skvernelio, D. Kepenio, A. Širinskienės, V. Radžvilo galvos, kalančios į žiūrovų smegeninę V. Putino režimo anti europietišką mantrą, tik kitais žodžiais. Kas antras sakinys apie meilę tautinei tėvynei, kas pirmas Šiaurės Korėjos TV laidų vedėjo stiliumi neapykantos staccato „mūsų“ priešams Briuselyje prime time per LTV. Sugebėjo vengrai ir lenkai, sugebės ir lietuviai, ar tokia viltis?
Ne šiaip paminėjau V. Radžvilą. Kur buvę, kur nebuvę prie karbauskininkų prisišliejo siaurakakčiai nacionalistai su buvusiu liberalu prof. V. Radžvilu, apsimetusiu demokratijos gynėju: „Metas sugrįžti prie politinio [LRT] valdymo – tik būtinai demokratiško – modelio. Tai reikštų, kad nacionalinis transliuotojas turi būti atsiimtas iš minėtos „grupės draugų“ ir nematomų jų šeimininkų bei sugrąžintas tautai. O kai šitai įvyks, jį privalės politiškai – atvirai ir skaidriai – kontroliuoti visuomenė. Kaip jau yra trumpai buvę – tos nepamirštamos sąjūdinės LRT ir visos žiniasklaidos – tikros laisvės laikais.“
Tokį atvirą kepenių ir širinskienių lygio marazmą skelbia profesorius. Telieka kartoti, kad aukštasis išsilavinimas ar akademinis laipsnis Lietuvoje nuo piktybinio durnumo neapsaugo. Įdomu, kaip visuomenė „perims televiziją“? Kas politiškai kontroliuos? Kokiu būdu? Kokiais pagrindais? Kas skirs kontroliuotojus? Kokia ideologija bus remiamasi? Visus atsakymus turi… R. Karbauskis. O atsakymas pritrenkiantis: LRT, kaip ir valstybė, tėra nuosavas uabas: „Vyriausybinė komisija parenka kandidatus į visų valstybės įmonių valdybas. Tai yra depolitizuotas šitas klausimas.“
Tačiau Lietuva jokiais būdais negali leisti sau ant galvos užsikrauti kraštutinius dešiniuosius, tame tarpe ir nuosaikesnius TS-LKD. Pastarųjų bandymas paversti Kristų socdemu šiek tiek juokingas. Mat kol karbauskininkai su politiniais lavonais koalicijoje kuria gerovės valstybės parodiją (kol gaunamos lėšos iš to „prakeikto“ Briuselio), Lietuvos gyventojai sparčiai sensta, taip sparčiai, kad moterys, visada moterys, be jokio užmokesčio metų metais turi karšinti savo tėvus, prarasdamos darbo stažą. Ariančios trilinkos, be jokio atlygio.
Atsikurianti Lietuvos socialdemokratija (LSDP) yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, galinti apginti demokratiją be jokių išlygų. Juk kalbame ne vien ir ne tik apie visuomeninio transliuotojo nepriklausomybę nuo bet kokių politikų įtakos, bet ir apie visuomenės gelbėjimą nuo skurdo, socialinio nesaugumo. Tik skurdžioje, nesaugioje visuomenėje, praradusioje pasitikėjimą „klasikinėms“ partijoms, ypač lengva manipuliuoti žmonių protais. Kaip? Juos gąsdinant briuseliais, gėjais, marsiečiais, maišant žmonių smegenis tuščiomis kalbomis apie jų gelbėjimą šūkiais „Tegyvuoja lietuviškas rūtų darželis!“, „Viskuo kaltas Briuselis!“
Bet kažkodėl niekada Maskva. Nes Lietuvos nacionalistai, kaip ir jų vienminčiai visoje Europoje, yra proputiniški. Gera dalis finansuojama Putino režimo. Todėl, lyg pagal užsakymą, kiekvieną kartą vietiniams nacionalistams aiškinant, kad kolaboravimas su bendrapiliečius žudžiusiais naciais buvo garbingų ketinimų vedinas, antraip nei kolaboravimas su raudonaisiais, Putino režimas dėkoja už auksines mūsų nacionalistų dovanas. Taip pat karbauskininkams už bandymą valdyti žiniasklaidą copy/paste Rusijos ir Kinijos režimų pavyzdžiu.
Kaip LSDP gali apginti demokratiją Lietuvoje? Atkuriant pagrįstai prarastą žmonių pasitikėjimą LSDP. Prielaidos tik dvi: susigrąžinti socialdemokratiją savo partijai ir visiškas apsivalymas nuo korupcijos bei nepotizmo viduje. Lietuvos socialdemokratai taip pat žino, ką ir kaip padaryti, kad Lietuva išliktų demokratine valstybe, socialiai saugia visuomene, valstybe, kurioje vaikų skurdas taps istorija. Estijos socialdemokratai vaikų skurdą sumažino iki nulio. Šeimos politika Estijoje turi būti įgyvendinta Lietuvoje. Pavyzdžiui, už pirmą vaiką mokama 60 eurų, už antrą taip pat. Už trečią vaiką pridedama 100 eurų ir dar priedo šeimai suteikiama šeimos parama. Galutinė paramos suma trijų vaikų šeimai – 500 eurų per mėnesį.
Investicija į vaikų švietimą pagarbos demokratijai, solidarumo, vyrų ir moterų lygybės pagrindu, visiškai keičiant pasenusį žinių kalimo modelį Suomijos pedagogikos pavyzdžiu. Mokytojai neturi būti ir nebus vedžiojami už nosies neva reformomis, kuriose nesimato jokio teisingumo, o ir lėšų, pasirodo, trūksta. Kitaip būti negali, kai progresiniai mokesčiai neegzistuoja, o didysis kapitalas nuo turto mokesčio išsisuka. Belieka skolintis net ir korumpuotai A. Širinskienės idėjai finansuoti niekieno nerinktą politinių lavonų partiją.
Pats mokslas turi būti nemokamas. Dešinieji, tik išgirdę apie tokį reikalavimą, prapliumpa neadekvačiu bauginimu „komunistai sugrįžta“. Bet nepaliausiu kartoti, kad mūsų žmonės bėga į Skandinaviją, o ne atvirkščiai. Mūsų žmonės ten pabėgę moka didžiulius mokesčius be jokio protesto, nes bendras gėris kainuoja. Mums gi dešinieji kala į galvą, kad kuo mažiau mokesčių, tuo geriau. Kas dėsis 2020 metais, kai ES sumažins išmokas Lietuvai? Po fiziologinių poreikių patenkinimo žmogus turi dar du esminius poreikius: pasitikėjimas ir teisingumas. Tai reiškia, kad visuomenė nori pasitikėti valstybe su sąlyga, kad valstybė jai yra teisinga. Kol žmonės už mokamus mokesčius negauna to, ką jie gauna Skandinavijoje, kol bet koks biurokratas arba patalogiškai meluojantis politikierius džiaugsis privilegijomis tuo pat grasinimais užkišdamas burną kritikams, tol nebus jokio pasitikėjimo tokia valstybe.
Šiandienos socialdemokratai tai žino, kaip ir žino, kad solidarumas yra gerovės valstybės pagrindas. Atvirumas, o ne užsidarymas, ne ksenofobija ir rasizmas, o lygios teisės bei visų lygybė prieš įstatymus. Laisvė ir demokratija yra būtinos prielaidos gerovės valstybei Lietuvoje įgyvendinti, emigracijai sustabdyti, suteikti mūsų vaikams viltį gyventi savo Tėvynėje, o ne svetur. Todėl socialdemokratija ir turi prisiimti atsakomybę ginti, apginti Lietuvos demokratiją visomis išgalėmis.
