Tik dvi valandas nuo Lvovo – vienas įstabiausių Ukrainos gamtos kampelių. Rybnik – tikras rojus pritrenkiančiai didingų kalnų apsuptyje. Laikas čia teka lėčiau nei per kaimelį tekanti srauni kalnų upė. Regis, telieka atsiriboti nuo pasaulio, bet: „Karas visada buvo paslėptas už storo televizoriaus stiklo, po kietais knygos viršeliais. Man buvo 12 metų. Patrankos sviedinys pralėkė tiesiai virš mano galvos. Man buvo baisu. Staiga manyje viskas sudužo. Prisimenu žvakių šviesą ir pūvančio rūsio kvapą, prisimenu žmones, mirštančius iš bado… Žmonės neteko vilties… Jie virto gyvuliais“. Taip nenoriai atsiminimais dalijasi viena mergaitė Ksenija, 16 metų.
Tai įvyko prieš ketverius metus Rusijai užpuolus Ukrainą Donbaso regione. Karas nesibaigia ir kitai mergaitei. „Ir šiandien mūsų miestelio prieigos vis dar apšaudomos vos ne kas dieną. Kartais tenka po pora valandų praleisti rūsyje. Pamokos nutraukiamos. Vieną gerą mano draugę suplėšė atskriejąs patrankos sviedinys. Nors, prie šaudymo smulkiais ginklais mes jau pripratome, nebijome eiti duonos į parduotuvę. Jie jau nebešaudo į miestelį“, – pasakoja 13 metų mergaitė.
Kiek šalis psichologiškai pasiruošusi karo atvejui, priklauso nuo pasitikėjimo valdžios institucijomis ir jų gebėjimui įteigti visuomenei solidarumo, bendruomeniškumo svarbą.
Nuostabios gamtos ir žiaurios tikrovės kontrastą, mes, Taikos dirbtuvės „Šypsena prieš karą“ pedagogai, bandome kažkaip subalansuoti, nukreipti vaikų dėmesį nuo patirtų skausmų sukuriant jiems maksimaliai teigiamą aplinką. Pedagogai, tai Larysa Artiugina, nevyriausybinės organizacijos „Novij Donbas“ vadovė, dokumentinių filmų režisierė. Jos veidas, vardu ir pavarde, įtrauktas į naikintinų žmonių sąrašą. Jis puikuojasi pseudo respublikų sąrašuose. Stovykloje L. Artiugina moko vaikus dokumentinio filmo kūrybos ypatumų.
Taip pat Susana Angelova – profesionali psichologė, padėjusi žmonėms Maidano sukilimo metu, dirbanti su grįžusiais iš fronto kariais ir vaikais, patyrusiais karą. Jos gebėjimas bendrauti su vaikais, įgyti jų pasitikėjimą tikrai džiuginantis.
Vadym Ron, ‘Novij Donbas“ vadybininkas, atsakingas už projektų įgyvendinimą, buvęs karys – savanoris, kovojęs ir sužeistas fronte. Ivan Ponamariov – „Novij Donbas“ viešieji ryšiai.
Asia Levina – filologė, anglų ir japonų kalbų vertėja. Nuostabi vaikų draugė, besirūpinanti visais buitiniais bei dvasiniais jų poreikiais.
Aš, šio reportažo autorius, dirbu su vaikais pagal savo metodą. „Teatras – būdas vaikui, patyrusiam karą, pasiguosti pasauliui“. Esu dirbęs su vaikais rizikos zonoje, neįgaliais Švedijoje – Stokholme ir Stokholmo ligoninėse, Bergene (Norvegija), Kopenhagoje (Danija), Åbo (Suomija). Teatras padeda vaikui susivokti savo jausmuose, patirtyje ir visa tai išreikšti scenoje. Svarbiausia – padėti nusivylusiam vaikui atgauti prarastą pasitikėjimą suaugusiais, moraliniais principais ir humanistinėmis vertybėmis. Karas geba visą tai sunaikinti, ypač, jeigu visuomenėje trapios pilietinės visuomenės užuomazgos, kai stokojama solidarumo, bendruomeniškumo, kai menkos valstybinio socialinio saugumo institucijos. Žinia vaikams vienareikšmė – net ir baisiausiomis sąlygomis negalima prarasti žmogiškumo.
Žinant, koks didelis kiekis vaikų patiria karo baisumus, netenki amo. Informacijai: apie 2 milijonus vaikų per pastaruosius 10 metų žuvo karo zonose. Šiandien karinių konfliktų aukos – apie 95 procentai civiliai. Pusė jų, 50 procentų, yra vaikai. Apie 300 000 vaikų daugiau nei 80 šalių dalyvauja kariniuose konfliktuose. Vaikai smurtu verčiami kariauti, minuoti, išminuoti. Mergaitės naudojamos kaip „žmonos“, teigia Coalition to Stop the Use of Child. Palikti vieni ir bejėgiai dėl aplink juos vyraujančio chaoso, jie arba verčiami kariauti, arba eksploatuojami. Kaip tiems vaikams padėti? Taikos dirbtuvė „Šypsena prieš karą“ ir yra tas nedidelis, bet svarus įnašas į karo pasekmių vaikams švelninimą.
Pati Taikos dirbtuvė yra dalis mano projekto „Šypsena prieš karą“, kuris bus tęsiamas pafrontės miestelyje Stanica Luganskaja rugsėjo mėnesį. Projektą remia Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Vystomojo bendradarbiavimo departamentas. Taip pat Baltijos Cirkas ir Blue/Yellow, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).
Dar vienas šio projekto tikslas – skatinti bendravimą ir su okupuotos Ukrainos teritorijos vaikais, nes daugelis stovyklaujančių vaikų turi pažįstamus, draugus, gimines kitoje fronto pusėje. Džiugu, kad į stovyklą atvyko ir keli vaikai iš okupuotų teritorijų. Siekiant padėti vaikams, būtina išgirsti jų pasakojimus, žinoti, kas jiems šiandien aktualu.
Dirbame su paaugliais nuo 12 iki 17 metų, todėl juos, kaip ir kitus paauglius domina tai, kas domina paauglius bet kur. Karo pasekmes sau ir jų šeimai jie slepia kažkur labai giliai savo sielos kampeliuose, bet jos niekur nedingsta.
Bendraujant su paaugliais, staiga, suvoki, kokie jie ne pagal amžių subrendę. Taip pat stebėtina, kad visi iki vieno moka sklandžiai išsakyti savo mintis, dalintis pastebėjimais, išskyrus apie karo patirtis. Mat ne vienas šių vaikų yra patyręs ir smurtą šeimoje, gyvena pas senelius, pamotes, patėvius. Kai kuriuos paliko tėvai.
Viena iš karo pasekmių šeimai yra smurtas šeimose. Tyrimai rodo, kad galingiausią įtaka vaikų, patyrusių karą, atsparumui ar pažeidžiamumui daro šeimos aplinka. Tėvai ir kiti globėjai gali atlikti svarbų vaidmenį ginant vaikus nuo neigiamų karo padarinių. Ir atvirkščiai, lėtinis stresas kaip karo išdava, gali padidinti tėvų vidinę įtampą. Tėvams, kuriuos traumuoja, jausmus slopina karo prievarta ir asmeninio pralaimėjimo jausmas nesugebėjus suteikti šeimai saugumo, gali būti sunku veiksmingai reaguoti į savo vaikų fizinius ir emocinius poreikius. Tokiu atveju kilusi agresija nukreipiama prieš vaikus. Tėvams gali tiesiog trūkti vidinių jėgų reaguoti į savo vaikų patirtus baisumus.
[blockquote author=”Arkadijus Vinokuras” sc_id=”sc412673462275″]Kiek šalis psichologiškai pasiruošusi karo atvejui, priklauso nuo pasitikėjimo valdžios institucijomis ir jų gebėjimui įteigti visuomenei solidarumo, bendruomeniškumo svarbą. Gerovės valstybės visuomenėse solidarumo idėja yra teigiamo bendruomeniškumo pagrindas.[/blockquote]
Karas, geriausiu atveju, baigiasi. Bet net ir tęsiantis konfliktui, prie jo priprantama. Atsiranda tam tikros naujos žaidimo taisyklės. Tačiau tėvų fizinis ir psichologinis smurtas prieš vienas kitą ir vaikus vyksta be taisyklių. Vaikas niekada nežino, kada pasipils smūgiai ar keiksmai. Vaikas gyvena pastovioje netikrumo būsenoje. To vaiko pagalbos šauksmo išraiška tampa smurtas prieš kitus vaikus, patyčios iš silpnesnių, visiškas apatiškumas, iniciatyvos neturėjimas, perdėtas lipšnumas. Iš esmės – vaikas netenka pasitikėjimo savimi ir savigarbos. Tokiam vaikui būtina pastovi profesionalų, dirbančių su vaikais rizikos zonose, pagalba. Todėl būtina skatinti tėvų atsparumą ir dvasinį gijimą idant jie gebėtų visokeriopai remti savo vaikus. Tokių šeimų tikrai yra. Meilę savo tėvui rodo štai šis vaikinuko laiškas: „Mano paimtą į nelaisvę tėvą – žurnalistą žvėriškai – sumušė. Tai, kas vyksta okupuotuose Luganske ir Donetske yra siaubas ir beprotybė. Mums teko palikti namus, senelius, draugus… Aš labai noriu, kad karas baigtųsi…“. Michailas, 13 metų.
Šiame kontekste Lietuvos atsakingoms institucijoms nepakanka vien tik rūpintis slėptuvių įrengimais. Esminis klausimas, kas tose slėptuvėse vyks, kaip žmonės reaguos į vienas kitą. Faktas, kad Lietuvoje tikrai nepakanka psichologų nei vaikams, nei suaugusiems, o požiūris į apsilankymą pas psichologą laikomas asmeniniu pralaimėjimu arba tiesiog kvailyste. Rimtos pagalbos šeimoms karo atveju, akivaizdu, turėtų trūkti. Apskritai, kiek šalis psichologiškai pasiruošusi karo atvejui, priklauso nuo pasitikėjimo valdžios institucijomis ir jų gebėjimui įteigti visuomenei solidarumo, bendruomeniškumo svarbą. Gerovės valstybės visuomenėse solidarumo idėja yra teigiamo bendruomeniškumo pagrindas. Pavyzdys – Danija. PK metu visa Danija gelbėjo savo bendrapiliečius, išplukdant per vieną naktį 4500 žydų į Švediją.
