Įvykusi ekstremali situacija gali sukelti žmonių žūtį, sužeidimus, turto praradimą, žalą aplinkai, verslo veiklos sutrikdymą ar net nutraukimą ir kitokią žalą. Be to, bendruomenės teritorijoje, šalyje, regione gali būti sugadinta infrastruktūra, nutrauktas bendruomenėje paslaugų teikimas (pavyzdžiui, komunalinių atliekų išvežimas, elektros, vandens tiekimas, neveiks kanalizacija ir pan.).
Daugeliu atveju, nežiūrint didelių viešojo valdymo institucijų (priešgaisrinės apsaugos, sveikatos apsaugos institucijų, policijos ir kt.) pastangų suvaldyti ekstremalias situacijas, ekstremalių situacijų valdyme yra labai svarbus gyventojų indėlis. Jis gali būti skirstomas į dvi pagrindines grupes:
1.tradicinis arba logistinis, kuris gyventojams priskiria nežymų vaidmenį, nes viską atlieka institucijos atsakingos už ekstremalių situacijų valdymą;
2.gyventojų dalyvavimu pagrįstas požiūris (plačiai taikomas JAV), kuris numato, galimybes gyventojams kartu su viešojo valdymo institucijomis aktyviai dalyvauti ekstremalių situacijų valdyme.
Gyventojų dalyvavimas ekstremalių situacijų valdyme didina žmonių gebėjimus prisitaikyti prie ekstremalių situacijų pasekmių, reaguoti į jas ir atsistatyti nuo jų padarinių. Todėl tikėtina, kad tokiu atveju gyventojai po ekstremalios situacijos taptų stipresnės, nes galės inicijuoti įvairias pasiruošimo ekstremalioms situacijoms, jų atsiradimo ir pasekmių mažinimo programas. Ekstremalių situacijų valdyme gyventojai, pavyzdžiui, galėtų dirbti kartu su viešojo valdymo institucijų pareigūnais. Dalyvaudami ekstremalių situacijų valdymo procese, gyventojai rūpintųsi savo ir kitų nuosavybe, siektų ją apsaugotų nuo neigiamo ekstremalios situacijos poveikio.
Pabrėžtina, kad gyventojų dalyvavimo ekstremalių situacijų valdyme būdai, skirtingose šalyse gali būti skirtingi ir tai priklauso nuo šalies kultūrinių, socialinių ir ekonominių, politinių, sveikatos apsaugos ir ypač teisinių klausimų. Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatyme vyrauja tradicinis (logistinis) požiūris, kuris gyventojams priskiria nežymų vaidmenį ir numato, kad ekstremalių situacijų valdymo procese visa našta perkeliama viešojo valdymo institucijoms: Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, ministerijoms ir kitoms valstybės institucijoms ir įstaigoms, savivaldybių ekstremalių situacijų komisijoms, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms civilinės saugos sistemos pajėgoms. Šių institucijų santykis su gyventojais faktiškai apsiriboja tik minėtų institucijų veiksmais gyventojų atžvilgiu. Dažniausiai viešojo valdymo institucijos ekstremalių situacijų atvejais: evakuoja gyventojus; teikia gyventojams socialinę, psichologinę pagalbą gyventojams, švietimo ir kitas būtiniausias paslaugas. Vadinasi, gyventojai ekstremalių situacijų valdymo procese yra nušalinami ir jiems neleidžiama prie to prisidėti.
Vienintelis tikslas, numatytas įstatyme, leidžiantis manyti, kad gyventojai turi būti pasiruošę veikti ekstremalios situacijos atveju yra „rengti visuomenę praktiniams veiksmams, gresiant ar susidarius ekstremalioms situacijoms, skatinti jos iniciatyvą civilinės saugos srityje ir stiprinti pasitikėjimą civilinės saugos sistemos veikla“. Tačiau įstatyme nėra numatyta kaip tai turi būti daroma praktiškai.
Pastebėtina, jog minėtame įstatyme nėra įtvirtinta galimybė patiems gyventojams ekstremalios situacijos metu atlikti tam tikrus veiksmus. Pavyzdžiui, suteikti pirmąją pagalbą kitiems nukentėjusiems. Be to gyventojai galėtų padėti policijai ir kitoms viešojo valdymo institucijoms, kurios yra atsakingos už viešosios tvarkos palaikymą, užtikrinti viešosios tvarkos palaikymą ekstremalios situacijos metu. Tai galėtų atlikti, pavyzdžiui, policijos rėmėjai, gyvenantys kilusios ekstremalios situacijos vietoje ar jos apylinkėse. Gyventojai atskirti ir nuo ekstremalių situacijų padarinių likvidavimo, kur gyventojų pareigos susijusios daugiau su privalomų veiksmų atlikimu, t.y. rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų įprasto gyvenimo ar veiklos ritmo; pranešti ekstremalių situacijų valdymo sistemos pajėgoms apie gresiančią ar susidariusią ekstremalią situaciją; atlikti privalomus darbus; vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus, o neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, turtui ar aplinkai, leisti naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais materialiniais ištekliais.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nevyriausybinėms organizacijoms suteikta teisė dalyvauti, kai atliekami gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotini darbai. Nevyriausybinių organizacijų nariai (kuriais gali būti ir vietos gyventojai) yra įtraukiami į ekstremalių situacijų likvidavimo procesą, pavyzdžiui, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir kitos nevyriausybinės organizacijos pagal galimybes, gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai. Taigi, įvertinus teisinę bazę, konstatuotina, jog Lietuvoje visa našta, likviduojant ekstremalios situacijos padarinius, yra perkeliama tik viešojo valdymo institucijoms. Gyventojai ekstremalios situacijos atveju yra išskiriami kaip valdymo objektai, į kuriuos orientuota viešojo administravimo institucijų veikla, vietoj to, jog būtų gyventojai skatinami, įtraukiami laisvanoriškai, geranoriškai padėti likviduoti susidariusius ekstremalios situacijos padarinius, jų teisės yra apribojamos, t.y. gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės.
„Savivaldybių žinios“, 2018 m. balandžio 28 d., Nr. 8 (835 – 836), 8 – 9 p. p.
