Neturiu atsakymo: kodėl mūsų nacionaliniam transliuotojui rūpi diskredituoti Sąjūdį. Perskaičiau Vytauto Landsbergio atsiliepimą apie transliuojamą filmą „Laisvės kaina. Sąjūdis“, nors mano pozicija retai sutinka su profesoriaus nuomone, deja, šįkart negaliu jam nepritarti. Jeigu filmo statytojai nedeklaruotų, jog filmas paremtas istoriniais faktais, nors filmas yra meninė išmonė, o būtų detektyvinis serialas apie įvykius X-šalyje. Galime užsimerkti ir nežiūrėti, bet jaunimas žiūri.
Nereaguočiau, jei tai būtų pirmas LRT išpuolis prieš Sąjūdį. Prisiminkime, kaip Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo 30-tis buvo paminėtas „Dienos temoje“. Joje pasirodė N. Putinaitė ir pareiškė: Sąjūdis: „saujelė nacionalistų, nežinančių, ko nori“.
Taip, aš priklausiau tai saujelei. Kokiu keliu atgavom Nepriklausomybę? Vėliau LRT veikėjai aiškino: „Ko jūs norite? Pas mus žodžio laisvė…“ Į pasiūlymą pasižvalgyti po KGB ir M. Burokevičiaus partijos archyvus, kur rasite analoginį Sąjūdžio pirmeivių vertinimą, atsakymo negavau. Tęsiasi išpuoliai prieš Sąjūdžio pirmeivius, disidentus, pogrindžio spaudos leidėjus. Man pakankamai gerai žinoma, kaip Latvijoje ir Estijoje žiūrima į Liaudies frontus. Rygoje ir Taline veikia įspūdingi muziejai. Juose menami ir mes. Gdanske veikia „Solidarność“ muziejus.
[blockquote author=”” sc_id=”sc613708656972″]Tikiu: Sąjūdžio muziejus Vilniuje bus ir ateityje mažės mūsų istorijos niekintojų, o LRT taps tikru nacionaliniu transliuotoju.[/blockquote]
Tačiau visos pastangos atidaryti muziejų buvusioje Sąjūdžio būstinėje eina perniek. Mat pastatas privatizuotas. Jo savininkai prašo milžiniškų pinigų, o jų nėra. Seimui rengiami pasiūlymai. Kodėl reikėjo privatizuoti? Dėl to į šį filmą žvelgiu su pasišlykštėjimu, nes manau, tai sąmoninga Nepriklausomybės atgavimo proceso diskreditacija. Sąjūdžio gimimo peripetijos man pakankamai gerai žinomos.
Gal mano požiūris subjektyvus? Taip, mano kartos ir kiek jaunesni turi savo požiūrį. O jaunimas? Žiūri, klausosi ir formuojasi jų požiūris apie praeitį. Iš kur jiems žinoti, kaip buvo. O filmai palieka gilų įspūdį. Rengiant Nacionalinio transliuotojo įstatymą, lankiausi Karališkos mokslo akademijos renginyje Londone. Tuomet buvęs LPS Iniciatyvinės grupės narys R. Rajeckas buvo mūsų ambasadorium Anglijoje. Prieš išvykdamas, paprašiau, kad padėtų man susitikti su BBS vadovu. Padėjo. Susitikau su Generaliniu direktorium. Jis detaliai supažindino su BBS veikla. Joje draudžiama bet kokia komercinė reklama. Galima parduoti tik savo produkciją – filmus ar kitas savo parengtas programas. Per rinkimus visoms partijoms skiriama vienodai laiko. Mūsų įstatymas beveik to įstatymo kopija.
Panašūs įstatymai veikia eilėje Europos šalių. Neįsivaizduojama, kad ten už mokesčių mokėtojų pinigus būtų statomi filmai, reklamuojantys kokį valdžioje esantį politiką. Tuo tarpu mūsų LRT grubiai pažeidinėja įstatymą. Pasižiūrėkime, kiek esama komercinės reklamos, arba: praeituose prezidento rinkimuose kandidatavo 9 kandidatai, o ekranuose faktiškai matėme 3. Tie patys žurnalistai veda analogines laidas nacionaliniame ir komerciniuose kanaluose. Čia ne vien LRT problema.
Pas mus pažeidinėti įstatymus tapo norma. Apie tai kasdien kalbame, bet pokyčių jokių. Normaliose šalyse puoselėjama istorinė atmintis. Seime, Irenos Degutienės iniciatyvai, esant jo pirmininkei, buvo įsteigta Istorinės atminties išsaugojimo ir tyrimo komisija, ji sutiko būti Pirmininke. Komisija veikė, kol Seime neįsigalėjo senieji partokratai. Jiems labai neparanku, kad būtų tyrinėjama ir puoselėjama istorinė atmintis.
Per visą praeito Seimo kadenciją nesugebėta atnaujinti komisijos veiklos. Kodėl? Kai Seimo valdyba svarstydavo darbotvarkę, G. Kirkilas ir I. Šiaulienė siūlė šį klausimą atididėti sekančiam posėdžiui ir taip tęsėsi ištisą kadenciją. Šis Seimas kiek atnaujino komisijos veiklą. Ateitis parodys, ką ji gero gali nuveikti. Bet ir šios valdžios akivaizdus negatyvus požiūris į netolimą praeitį. Šie metai buvo įvardinti ir Romualdo Ozolo metais. Parengta spaudai R. Ozolo, vieno iš pagrindinių Sąjūdžio ideologų ir organizatorių, straipsnių rinktinė, kurioje kalba, kaip formavosi Sąjūdis. Nerasta lėšų jų leidybai, bet čia pat atseikėta 21 tūkstantis eurų, pasisiūliusiam parengti monografiją apie D.Grybauskaitės užsienio politiką. Kartais man priekaištaujama už naivumą. Prisipažinsiu, kartais buvau lengvatikis. Tokių naivuolių Aukščiausiojoje Taryboje buvo daug. Tikėta, kas sakoma, bet nematyta užkulisių.
Lietuvos Aukščiausioje Taryboje nebuvau toks bejėgis, priklausiau svarbiausiom parlamentinėm komisijom, tame tarpe buvau Mokslo pakomisės pirmininkas. Nepasakyčiau, kad į mano balsą nebūtų įsiklausoma. Pavyzdžiui, svarstyta, kaip nostrifikuoti okupacijos metais apgintas disertacijas. Dėl medicinos, technikos, gamtos mokslų nekilo problemų, kitas klausimas – humanitariniai mokslai.
Žinojau, jog disertacijų temas pasirinkdavo patys disertantai, pritariant vadovui. Konjunktūrinės temas taip pat. Jeigu rašyta, vadinasi, surinkta medžiaga, pripažinkime visas. Čia man priklausė ne paskutinis žodis. Negalima buvo nostrifikuoti konjunktūrinių disertacijų. Tai klaida.
Turėčiau atsiprašyti ir už raginimą balsuoti už D. Grybauskaitę pirmos jos kadencijos metu. Dažnai iš piliečių girdisi: nėra už ką balsuoti, visi prieš rinkimus gražiai kalba. O po to? Pirmo susitikimo metu D. Grybauskaitė gražiai kabėjo. Nežinojau, kad ji buvo partinės mokyklos dėstytoja (kas tai per institucija pakankamai gerai žinojau), nežinojau, kad ji iki pat pučo priklausė M. Burokevičiaus kagortai.
Daug ko nežinojau. Išvada: negalima remti to, ko gerai nepažįsti. Iki Nepriklausomybės taip nesielgiau. Tikiu: Sąjūdžio muziejus Vilniuje bus ir ateityje mažės mūsų istorijos niekintojų, o LRT taps tikru nacionaliniu transliuotoju.
