Kaip gi kalėdinis periodas be burtų, prognozių ir ateities spėjimų – raganos ir pranašai rimtai galvom kinkuoja. Horoskopų sudarytojai pluša degindami elektrą per naktis. Net namuose nerimsta moteriškės: vis suka popieriukus ir kiša po pagalve, ar lekia jos rūsin kikendamos po malką pasigriebusios… Neatsispyriau tai pagundai ir aš. Užsimaniau pažvelgti į kitus, politinius, metus.
Tad ko gi laukti mums?
Sumečiau ir aš „popieriukus“ su pasakojimais apie šiuos metus ir priimtus „valstiečių“ sprendimus į stebuklingą stiklo gaubtą… O dangau! Iškrito neramumai, visuotiniai streikai ir ką gi dar ten pamačiau – o taip. Turėsime Naujaisiais, kiaulės metais, net ketverius rinkimus, tarp jų ir Seimo.
Kaip gi taip? Ir ką gi ten mečiau, kad ateities prognozės tokios kiauliškai „valstiečiams“ nepalankios?
Pasižiūrėkime.
Reformos. Stiprus žodis, kuris šiais metais skambėjo bene iš visų ministrų lūpų. Skambus žodis ir ne visada vartojamas pagal prasmę, kaip kad teisingai pastebėjo mūsų Prezidentė, bet…
Reformos, privertusios mus kaupti alkoholio atsargas – juk neduokdie pritrūksim vyno taurės, kai laikrodžiai išmuš aštuonias. Reformos, išmokiusios pacientus kartu raudas raudoti, kankinantis nuo nebrangių, pačios valstybės jiems paskirtų vaistų ar šalutinio jųjų poveikio… Reformos, pasikėsinusios į Labanoro girios ąžuolus šventuosius.
Reformos, išvertusios iš koto ir gana tvirtai ant žemės stovinčius. Reformos, sukrėtusios pedagogus, kurie dešimtmečiais vaikus per matematikos džiungles vedė – mat tosios formulės, kurias naudojo ŠMM, skaičiuodama tas valandas ir atlygį… na tai tiesiog nelogiška! Bet ką jie žino – juk mokėsi gi jie LEU! Tiesa… Jo irgi nebėra.
Kiek laiko mokytojai vis dar svarstė? Galgi visgi apsirinkame? Gal iš tiesų, pritaikius ŠMM skaičiavimus atlyginimui, kuris atrodo mažas, iš tiesų yra gi didelis? Juk taip ministrė sako. Ir josios pakalikai loja, jog tai tik mes, keli čia nieko nesuprantam. Bet ne… kažkas ne taip čia visgi. Paklauskime premjero…
„Turėti gana daug laisvo laiko ir gauti tūkstančio eurų atlyginimą – tokios galimybės tikrai nėra“, – atsakė jis.
Fuf… lengviau atsikvėpė tie pedagogai, kurie prie formulių sėdėjo. Logika ir matematika triumfuoja. Bet kas iš to? Tada meluoja juk ministrė? Netvėrė jau kantrybė, net ir pačių kantriausių.
Ir taip šis popierėlis atgulė šalia kitų. Ir jis ne vienas, nes iki Naujų dar laiko daug.
Šalia jau ir kultūros darbininkai, ir medicinoje besidarbuojantys sukruto – juk jiems gi irgi pažadėta! O dar kur tie, ugniagesiai prabilo – mat neužtenka jiems gi kelnių vienerių! Jie reikalauja aprangos, antros!
„Tai gal jos ir nereikia? Galbūt reikia efektyvios džiovinimo sistemos? Žinoma, aš nesu specialistas. Galiu sugretinti situaciją su savo sportu, sportine apranga. Kai aš pasportuoju, ji tikrai būna labai šlapia, bet aš turiu, sakykime, kur ją išsidžiovinti. Aš ją išplaunu, išdžiovinu ir per pusę valandos ji vėl švari ir vėl paruošta“, – atsako galią turintis jiems.
Reformos. Ciniškos reformos. Cinizmas ir reformos. Štai du ryškiausi užrašai stikliniame likimą lemiančiame gaubte.
Ir paminėsite nelaimę valdantiesiems lemiančius žodžius. Nes dar viena „reforma“ gulė ant Prezidentūros stalo. Finansinė reforma, pakeisianti ne tiktai mūsų atlygį kasdienį, bet ir senatvės pašelpimus.
Ir ką gi randame mes čia – o gi didžiulę skylę. Juoda, didumo kosminio skylė. Skylė, susiurbianti viltis viešajame sektoriuje dirbančiųjų gyvent geriau ir oriai.
Ir jūs galvojate, kad tie, kurie išėjo į gatves paremti pedagogų sėdės namuos ant sofos, kai jųjų pažadai nebus pavirtę kūnu?
Nespėjo pakilti pedagogai nuo stalo ŠMM, o už langų pradės mojuoti tie, kuriems ta apranga antroji taip ir nebus išduota. O pažadėtoji šimtinė paklys, keliaudama apskurusios kišenės link.
Pakils nuo sofos ir tėvai, kuriems vaikus išleisti į būrelį reiks daugiau lėšų. Pakils, manau, ir tie, kuriems žadėtas kelias į namus nebus išasfaltuotas. Mojuos trispalve ir luošys, kuriam slaugutė nebevirs sriubos.
Kodėl? Nes turtingieji mokesčių mokės mažiau. Nes miestams nebeduos tų pajamų, kurias sumokate nuo savo atlygio. Nes augant ekonomikai, vienintelės reformos – tai trupiniai nuo valdančiųjų stalo.
Nes mes pasidalinsime po keliasdešimt eurų, kurie bus paimti iš viešo sektoriaus kišenės. Iš tos mokyklos, kur vaikai paties skrebena rašinėlį. Iš tos ligoninės, kur guli tėvas su bėda. Iš tų kelių, kuriais mažasis mina dviratį, o vyresnėlis mokosi vairuot.
Mes liekame su reformuota Lietuva. Su Lietuva, kur galim pasakyti, kad mums nereikia pedagogų ar jų tiesiog per daug. Su Lietuva, kur mums nereikia ir studentų. Su Lietuva, kur ruošiam rezidentus danams. Su Lietuva, kur gera dideliems ir taip sunku mažiems.
Tačiau ne veltui aš sukau Likimo ratą. Kalėdos juk stebuklų metas – ir mes turėsim rinkimus Naujaisiais. Ir mes galėsime nuspręsti, ar būsime, ar dideli, o gal geriau ir be „valstiečių“?
Politiką galite sekti Facebook 
