1989 m. Lietuva pakilo spręsti savo ateities problemų – rinktis būsimo gyvenimo kelio. O kelių buvo keliatas. Lengviausias – likti Rusijos įtakos sferoje, nes ekonomiškai, istoriškai ir net kultūriškai per pusę amžiaus, nors ir prievarta, esame gana stipriai surišti. Sunkesnis – bet daugumą viliojantis – pasiduoti Amerikos, tiksliau, JAV globai, ir siekti gyventi taip, kaip amerikonai gyvena. Kitoks variantas – tapti nepriklausoma Europos valstybe, kad ir kartu su nelabai mėgiama Lenkija, eiti į Europą, Europos Sąjungą.
O buvo ir dar vienas, mažiausiai išgirstas kelias – Lietuvos gyvenimą orientuoti į Skandinavijos, Šiaurės kraštų gyvenimą. Šį kelią 1989 m. labiausiai propagavo atsikurianti Lietuvos Socialdemokratų Partija (LSDP), dažnai iš Sąjūdžio tribūnos girdint prof. Kazimierą Antanavičių giriant švediškąjį gyvenimo būdą – švediškąjį socializmą.
Tarpukaryje Lietuvą orientuotis į Skandinavijos šalis ir kartu su jomis kurti Baltoskandiją, kvietė aktyvus krikščionių demokratų veikėjas, nenuilstomas fantazierius geografas prof. Kazys Pakštas. Kairiosios politinės pakraipos tarpe ryškiausias švediškojo gyvenimo būdo propaguotojas buvo, tuo metu žurnalistas, o pokaryje žinomas istorikas – Juozas Jurginis.
Kaip visiems šiandien žinoma, per 15 metų, patyrėm ir amerikonišką pagalbą – Mažeikių bei kitos istorijos, ir JAV globą – esame NATO, ir Europos malones – jau tapome ES pilnateisiais nariais, net spėjome ir ES Konstituciją palaimint. O ar protingiausią gyvenimo būdą Lietuva pasirinko – klausimas lieka neaiškus.
Žvilgterėkime, kaip prieš 30 m. ruošėsi Lietuvos socialdemokratijos entuziastai atkūrė LSDP Lietuvoje ir ruošėsi orientuoti Lietuvą skandinaviškam gyvenimo būdui – tikram demokratiniam socializmui. Arba, kaip pradėti tuo metu TSRS buvusio ir vadinto demokratinio centralizmo ar „realaus socializmo“ gyvenimą Lietuvoje keisti demokratiniu socializmu.
LSDP tarpukaryje ir po karo
Atkuriant Lietuvos valstybę XX amžiaus pradžioje ir po Pirmojo Pasaulinio karo, socialdemokratinės idėjos bei LSDP didžiausią įtaką turėjo iki 1926 m. galo. Tai ir pirmoji politinė deklaracija dėl Lietuvos neprigulmingos demokratinės respublikos atkūrimo 1896 m. LSDP programoje, kai dar niekas apie tokią galimybę net nesvajojo, ir nuopelnai Lietuvos autonomijos deklaracijai Didžiajame Vilniaus Seime bei revoliuciniai žingsniai verčiant Caro valdžią ir statant lietuvišką miesteliuose 1905 m., ir 1918 m. Vasario 16 d. Aktas bei pirmųjų savivaldybių kūrimas, o taip pat įtaka1922 m. Lietuvos Konstitucijai, aktyvus dalyvavimas visuose demokratiniuose Seimuose. LSDP Lietuvoje nuo aktyvios politikos buvo nustumta A. Smetonos rėžimo po 1926 m. Valstybinio perversmo, o oficialiai uždrausta 1936 m. Bet net ir po perversmo LSDP veikė Lietuvoje neoficialiai, Antrojo Pasaulinio karo metais LSDP lyderis, prof. Steponas Kairys buvo VLIKo pirmininkas. Po karo, socialdemokratų partija veikė tik Vakarų Pasaulyje, kaip LSDP Užsienio Delegatūra, net buvo Socialistų Internacionalo kolektyviniu nariu Centrinės ir Rytų Europos Socialistų Unijos (SUCEE) sudėtyje. Kaip SUCEE narys LSDP delegacija 1989 m. birželio mėn. dalyvavo Stokholme vykusiame XVIII-tajame Socialistų Internacionalo kongrese priimant naują Socinterno Principų Deklaraciją. Pokario Lietuvoje LSDP buvo tik kaip atskirų asmenybių šventiniai susitikimai ir kolegiški pasišnekėjimai siaurame rate.
Pirmieji LSDP atkūrimo Lietuvoje žingsniai
LSDP atkūrimo Lietuvoje idėja sklandė tarp kelių pokario meto inteligentijos grupių. Šios idėjos buvo nesvetimos Mordovijos lagerių disidentų tarpe, Maskvoje Mokslo Akademijos Institutuose ir Universitetuose besimokančių lietuvių aspirantų grupelėje, ją puoselėjo Lietuvoje studijuojantys visuomeninio Strazdelio Universiteto entuziastai. Pastarieji, kurių idėjinis vadovas buvo Viktoras Kutorga, daugiau orientavosi į tarpukario Lietuvos kaimiškąją socialdemokratiją – valstiečių-liaudininkų ideologiją. Tik medikas-istorikas Vytenis Andriukaitis bei vienas kitas jam artimesnis orientavosi į klasikinę socialdemokratiją.
Gi mokslininkų-socialdemokratų grupelė, būdami daugiau teoretikais- fantazieriais nei norintys eit į valdžią, nuo septintojo dešimtmečio aspirantinių studijų laikmečio simpatizavę Skandinaviškųjų kraštų etinei socialdemokratijai bei jos visuomenės valdymo principams, orientavosi į skandinaviškąjį socializmą, skatino mokytis išmintingo politinio-ekonominio valdymo iš istoriškai mums artimiausios Suomijos.
Pirmieji atsargūs pasitarimai dėl LSDP atkūrimo galimybės buvo vedami dar 1988-taisiais, Sąjūdžio veiklos pradžioje. Bet gerai suprantant Kremliaus rėžimo nepakantumą daugiapartinei sistemai, ypač Vakarų socialdemokratijai, jausdami atsakomybę už galimas pasekmes, nuo atvirų atkūrimo žingsnių buvo susilaikoma. Pirmasis atviresnis žingsnelis buvo padarytas publikavus pirmąjį straipsnį apie Steponą Kairį „Kauno aide“ 1988 m gale.
1989 m. pradžioje iš „Gimtojo Krašto“ laikraščio redaktoriaus A.Čekuolio lūpų išslydus minčiai, kad jis nieko prieš atspausdinti straipsnį apie Lietuvos socialdemokratus, vasario mėn. pradžioje redakcijai buvo paduotas A.Bagdono, D.Kirvelio ir J.Šato straipsnis „Lietuvos socialdemokratai“. Redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, aiškindamas, kad jis simpatizuojąs socialdemokratijai ir straipsnį atspausdins negaištant, atspausdino tik balandžio 27 d. „Gimtojo Krašto“ numeryje. Vėliau, aiškinantis tokio užvėlinimo priežastis paaiškėjo, kad tarybinių laikraščių redakcijoms buvo nepatariama spausdinti kokias nors žinias apie Vakarų socialdemokratiją, o Lietuvoje ypač apie LSDP. Buvo leidžiama kritikuoti tautininkus ir A.Smetoną, krikdemus ir M.Krupavičių, bet apie Vakarų socialdemokratiją, ypač apie Lietuvos socialdemokratus bei Steponą Kairį turėjo būti absoliuti tyla. To meto Lietuvoje bet kokia oficialesnė informacija apie tikrąją socialdemokratiją buvo „tabu“. Štai kodėl dar ir šiandien pas mus socialdemokratija daugumos žmonių sampratoje asocijuojama ne su Vakarų Europa, Švedija, bet su Maskvos politine ideologija.
Bet, nežiūrint viso to, 1989 m. balandžio mėn., susitikus socialdemokratijos atkurimo entuziastui, kalbinančiam istorikus atkurti LSDP, medikui V. Andriukaičiui su Vilniaus universiteto socialdemokratijos simpatikais mokslininkais A.Bagdonu, D.Kirveliu, J.Šatu, buvo pradėta formuoti LSDP atkūrimo iniciatyvinė grupė. Vytenis Andriukaitis užmezgė ryšius su Sąjūdžio ekonominės programos reformatoriumi prof. Kazimieru Antanavičiumi, kuris, 1988 m. su šeima ekskursuodamas Švedijoje, susižavėjęs tos šalies žmonių gyvenimu – švediškuoju socializmu, savo kalbomis skatino pasidomėti tą šalį daug metų valdančia socialdemokratų partija. K. Antanavičius į socialdemokratiją patraukė ir Vilniaus Sąjūdžio pirmininką prof. Aloyzą Sakalą, kuriam tuo metu ši ideologija buvo nelabai aiški ir gal net nelabai priimtina.
Žingsnis į viešumą
Ir taip, pagrindinis LSDP atkūrimo Lietuvoje judėjimas prasidėjo 1989 m. balandžio 27 d. Kaune. Tą dieną Lietuvos mokslo entuziastai buvo susirinkę Kaune į konferenciją aptari Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo klausimų. Buvo sudaryta Senatas ar Taryba, į kurio sudėtį įėjo prof. K.Antanavičius, doc. J .Šatas.
Buvo nutarta, po konferencijos susirinkus kartu su socialdemokratijos simpatikais kauniškiais, padaryti pirmąjį rimtesnį LSDP atkurimo posėdį. Šis posėdis įvyko vienoje Parodų kalno kavinukėje. Pirmiausias klausimas buvo – ar jau laikas atkurti LSDP, ar dar nepakenksime Sąjūdžiui, ar jau bus toleruojama daugiapartinė visuomenės. Mums buvo žinoma, kad Petras Vaitiekūnas dar sausio mėn. pradėjo atvirą Lietuvos demokratų partijos atkurimo propagandą, bet kategoriškai pasisakė prieš visokius soc…, t.y. ir prieš socialdemokratiją.
V.Petkus nesėkmingai buvo pradėjęs atkurti Krikščionių demokratų partiją. Taigi, aptariant LSDP atkurimo klausimą iniciatyvą paėmęs A.Sakalas gan kategoriškai pareiškė, kad LSDP atkurti dar anksti, dar pakenksime Sąjūdžiui. Bet kaip tik ant šių A.Sakalo žodžių, į salikę įėjęs K. Antanavičius, sėdo prie stalo temperamentingai prieštaraudamas pareiškė – Sąjūdį reikia griaut, reikia atkurti LSDP, reikia Sąjūdį keisti daugiapartiniu judėjimu.
Tokia K. Antanavičiaus pozicija nulėme tai, kad gegužės pirmomis dienomis LSDP atkurimo entuziastai susirinkę Vilniaus universiteto Gamtos fakultete suformavo LSDP atkurimo iniciatyvinę grupę ir suredagavo LSDP atkurimo pareiškimą. (Pareiškimo faksimilė pridedama). Šis pareiškimas buvo paskelbtas eilėje spausdinamųjų leidinių ir per radiją.
Į „Gimtajame Krašte“ paskelbtą straipsnį apie Lietuvos socialdemokratus jau balandžio 28 d. atsiliepė tik ką iš lagerio paleistas, už eurokomunistines nuostatas nuteistas, poetas Gintautas Iešmantas. Jis iš kart pasiūlė pradėti leisti laikraštį „Lietuvos Socialdemokratas“ ir iniciatyvinei grupei pritarus, sudarius redakcinę kolegiją tuojaus pat pasirodė pirmasis numeris (Faksimilė pridedama). Laikraščio ir kitų socialdemokratinių dokumentų spausdinimą bei platinimą organizavo pažangi visuomeninė organizacija – Labora, kurioje ypač reiškėsi tuo metu buvęs socialdemokratijos simpatiku Albinas Januška.
Šie socialdemokratiniai leidiniai jau gegužės mėnesį patraukė didžiulį dėmesį. Beveik kiekvieną savaitę VU Gamtos mokslų fakultete, M.K.Čiurlionio gatvėje rinkosi socialdemokratijos simpatikai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš visos Lietuvos.
Pradėjo formuotis partinės grupelės. G.Iešmantas užmezgė ryšius su LSDP Užsienio Delegatūra, Vokietijoje gyvenančiais socialdemokratais Dikšaičiais ir Bylaičiais. K.Antanavičius „atrado“ giliai idėjinį socialdemokratą Londone Juozą Vilčinskį, Stepono Kairio pavedimu atstovaujantį LSDP Socialistų Internacionalo priemonėse, ten Londone išleistos knygos „Lietuvos Socialdemokratija“ autorių.
Į Lietuvą pradėjus atvažinėt užsienio turistams, su Lietuvos socialdemokratais panoro susipažinti Vokietijos socialdemokratai. Buvo užmegztas ryšys net su Bundestago socialdemokrtais, nes jie bandė viešai pasisakyti prieš Baltijos šalių atsiskyrimą nuo TSRS. LSDP atkūrimo iniciatyvinės grupės siųsta sveikinimo telegrama buvo išgirsta ir birželio mėn. Stokholme vykusiame XVIII-tojo Socialistų Internacionalo Kongrese. Gavome SI Kongreso medžiagą, tik ką priimtą naują Socialistų Internacionalo Deklaraciją.
V.Andriukaičio siųlymu buvo nutarta rugpjūčio mėn. organizuoti LSDP atkuriamąją konferenciją. Iniciatyvinė grupė pradėjo ruošti LSDP Statuto ir LSDP Programos projektus. Tam buvo vedami atviri disputai, kurie vyko VU Gamtos mokslų fakulteto patalpose. Taip pat atskiri socialdemokratijos entuziastai-propagandistai važinėjo po Lietuvą inicijuodami LSDP grupelių kūrimąsi. Reguliariai buvo leidžiamas laikraštis, kurio pagalba Lietuvos žmonės buvo supažindinami su Europos ir Lietuvos socialdemokratija, jos vertybėmis, istorija ir politiniais bei socialiniais laimėjimais, Europos socialdemokratų sukurtomis gerovės valstybėmis, ypač su Skandinaviškomis.
Atkuriamoji LSDP konferencija
Taip buvo paruošta 1989 m. rugpjūčio 12 d. LSDP atkuriamoji konferencija. Ji vyko Vilniuje, Mokslų Akademijos Prezidiumo salėje. Susirinkusieji vos tilpo. Vienoje salės pusėje, susėdo socialdemokratijos simpatikai dar negalvojantis apie stojimą į partiją, kitoje – socialdemokratijos veteranai ir jau apsisprendę. Konferenciją pradėjo sveikinimo kalba dar 1931 m. XIV-tajame LSDP suvažiavime išrinktas LSDP CK narys advokatas Alfonsas Jakubėnas. Suvažiavimą vedė K.Antanavičius su A.Sakalu.
Pranešimai buvo skirti LSDP istorijai, supažindinama su Statuto ir Programos projektais, įteisinta LSDP atkurimo Iniciatyvinė grupė, kuriai buvo pavesta gruodžio menesį organizuoti XV-tąjį LSDP atkuriamąjį suvažiavimą. Iki to laiko buvo nutarta vadovautis 1951 m. Frankfurte/Maino priimta SI Demokratinio Socializmo Doktrina bei 1962 m. LSDP Užsienio Delegatūros adaptuota programa.
Po LSDP Konferencijos susidomėjimą socialdemokratija rodė ir Lietuvos komunistai. Č.Juršėnas labai dėmesingai sekė šį procesą, konferencijos metu sėdėjo pirmojoje eilėje. O Justas Paleckis Žinijos Draugijos linija Vilniuje net organizavo oficialią konferenciją skirtą Europinei socialdemokratijai. Atrodo, kad XVIII-sis Stokholme vykęs Socialistų Internacionalo Kongresas, kuriame pirmą kartą svečių teisėmis dalyvavo ir Maskvos TSKP delegacija, atrišo rankas Lietuvos komunistams kalbėti apie Europinę socialdemokratiją.
Šių eilučių autorius, J.Paleckio pakviestas dalyvauti konferencijos svečiu, pasinaudojęs suteikto žodžio teise, susirinkusių komunistų tarpe skatino juos atkreipti dėmesį į Švediškąjį socializmą, kur socialdemokratinės partijos gan skurdžiose Skandinavijos šalyse, kurių gamtinės sąlygos sunkesnės net už Lietuvos, sugebėjo sukurti Visuotinės Gerovės visuomenes. Ši konferencija, ko gera, buvo pirmasis viešesnis žingsnis komunistus orientuojant Europinės socialdemokratijos kryptimi. Žinijos Draugija, kuri oficialiai buvo TSKP CK padalinys visą laiką toleravo socialdemokratus, jos patalpose vyko ne tik socialdemokratinės priemonės, bet kažkurį laiką jų patalpose glaudėsi ir LSDP bustinė.
XIV LSDP suvažiavimas
Galutinis oficialus LSDP atkuriamasis žngsnis buvo XIV-tasis LSDP suvažiavimas, įvykęs Vilniuje, Profsajungų rūmuose, 1989 m. gruodžio 2 – 3 d.d. Socialdemokratinės delegacijos bei jų atstovai atvyko iš Vokietijos, D.Britanijos, Prancūzijos, Rusijos, Danijos, Švedijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, net Maskvos partinio klubo „Komunistai reformatoriai už pertvarką“ atstovas Andrejus Ivanovas.
Idomumo dėlei tenka pastebėti, kad Europos socialdemokratų simbolis – raudona rožė tuo metu lietuvius, net ir nebijančius socialdemokratijos varžė. Suvalkijos socialdemokratų delegacija, atvykusi į suvažiavimą atsivežusi rožės plakatą kaip būsimą LSDP simbolį, nedrįso nudažyti raudonai, nudažė geltonai. Tai atspindėjo mūsų žmonių vienpuses istorines žinias, manant, kad socialdemokratų raudona spalva iš Maskvos, nežinant, kad ji iš Paryžiaus dar prieš 200 metų. Tokių istorinių nežinojimų pilna pas mus dar ir šiandien.
Suvažiavimo įžanginį žodį tarė Alfonsas Jakubėnas. Suvažiavimą sveikino Lietuvos Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, dar neatsiskyrusių komunistų atstovas Justas Paleckis, bei visos kitos delegacijos. Buvo gauta daug sveikinimo telegramų. Pajutome, kad LSDP atsikūrimas Lietuvoje atkreipė visos Europos šalių dėmesį.
Suvažiavimas priėmė Statutą, o Programa buvo nutarta dar tobulinti ir priimta kitame suvažiavime. Buvo nutarta, daryti žygius atstatant LSDP pilnateisiu Socialistų Internacionalo nariu, nes nuo 1923 m. LSDP buvo SDI pilnateisis narys, o taip pat LSDP Užsienio Delegatūra yra kolektyvinis SI narys. Šiam žingsniui pagalbą pažadėjo Vokietijos socialdemokratai, organizuojant LSDP vadovybei susitikimą su SI prezidentu Willi Brandt‘u.
Suvažiavimas išrinko LSDP vadovybę: pirmininką – prof. Kazimierą Antanavičių, LSDP Tarybą iš 32 narių, revizijos komisiją ir garbės teismą. Buvo sudarytas LSDP Prezidiumas iš 8 narių: pirmininkas K.Antanavičius, pavaduotojai – V.Andriukaitis, A.Januška, D.Kirvelis. Atsakingasis sekretorius M.Šaltenis, iždininkas A.Bagdonas, vyr.redaktorius G.Iešmantas ir Kauno miesto atstovas V.Katkus.
LSDP XIV suvažiavimas pilnai atliko savo atkuriamojo suvažiavimo paskirtį. Jis pademonstravo Europai, kurioje dominavo socialdemokratinės ideologinės nuostatos, kad Lietuva pasiruošusi būti Europiškai socialdemokratiška. Be to šis suvažiavimas buvo didžiulė reklama atsargiems ir viskuo abejojantiems Lietuvos žmonėms kad socialdemokratija ne iš Maskvos, kad tai Vakarų Europos ideologija, daugelį Europos šalių valdanti partija, tokiose šalyse kaip Švedija, Danija, Norvegija, Suomija bei kitose sukūrusi visiems gerą gyvenimą. Kad reikėtų ir mūsų žmonėms orientuotis į panašų visuomeninį gyvenimą.
