Mano mylimas dėdė, kardiochirurgas, išoperavęs tūkstančius pacientų, į kiekvieną operaciją eidavo kaip į mūšį. Ir kai, nepaisant jo atkaklių pastangų, nuolatinio tobulinimosi, ypatingai griežtų sau keliamų reikalavimų, kartais išgelbėti paciento gyvybės nepavykdavo – visa šeima žinodavo, kad kurį laiką jo geriau neliesti ir nekalbinti, nes jis pats sakydavo, kad prie tokio skausmo neįmanoma priprasti. Kaskart paciento mirtis jam būdavo tiesiog trauma. Jis pats sudegė nuo žaibinės leukemijos.
Mano draugė, apsiėmusi operuoti kolegų „beviltišku atveju“ pavadintą pacientę, rizikavo labai stipriai. Bet ji sakė, kad jei yra nors menkiausia galimybė išgelbėti žmogaus gyvybę – būtų nepateisinama nemėginti. Tąsyk ji inovatyviu būdu, beje, taip pat labai rizikingu, išgelbėjo moteriai gyvybę, suteikė antrą gyvenimo šansą. Tačiau jei VIENU milimetru į šoną būtų pakrypęs jos laikomas skalpelis – dėl šalia einančios stambios arterijos staigaus mirtino nukraujavimo tikimybė būtų praktiškai šimtaprocentinė. Ar ir ją teistume?
Mane operavęs patyręs chirurgas, atlikęs nesuskaičiuojamas tokio tipo operacijas, atsargiai dėliojo žodžius. Aš padarysiu viską, kas įmanoma, bet balso stygos labai arti auglio vietos, aš negaliu garantuoti, kad jos nebus pažeistos, – sakė jis. O aš stebėjausi, ko jis jaudinasi, man tik norėjosi gyventi. Aš norėjau – ne, man reikėjo, gyvybiškai reikėjo, kad šitas pagyvenęs, patyręs chirurgas drąsiai mane operuotų.
Neabejoju, kad kaip ir mano dėdė, per savo ilgus darbo metus, jis išgyveno ne vieną skausmingą paciento praradimą, priėmė žaibiškus sprendimus bandydamas išsaugoti gyvybę ant operacinio stalo. Ir, ko gero, pasitaikė ir netikslių sprendimų. Bet man reikėjo jo drąsos, man reikėjo, kad jis prisiimtų atsakomybę ir už mano gyvybę. Žinodamas, kad nepaisant jo pastangų, sukauptų žinių, rizika vis tiek yra. Ir jokių garantijų vienas kitam mes realiai duoti negalime – aš, kad pasveiksiu, jis, kad viskas pavyks taip, kaip suplanuota.
Taip, būna ir aplaidumo, ir kompetencijos stokos – ir tą labai labai svarbu išsiaiškinti bei neleisti kartotis. Tačiau ne mažiau svarbu suvokti, kad kiekvienas atsakingas daktaras ir taip jaučia didžiulę įtampą dėl kiekvienos gyvybės, kurią imasi gelbėti, nemiega dėl savo pacientų komplikacijų ir ėda save dėl kiekvienos klaidos. Mano mamos dėstytojas, atlikęs daugybę sėkmingų operacijų, po vienos skaudžios netyčinės klaidos daugiau nebegalėjo operuoti. Niekada. Nes negalėjo atleisti pats sau. Ir daugybė jo pagalbos laukusių žmonių turėjo ieškoti kitų chirurgų.
Kiekviena operacija yra rizikinga. Kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai sureaguoja į tuos pačius dalykus. O kartais tas pats žmogus į tą patį medikamentą ar procedūrą sureaguoja visiškai priešingai – nuo stebėtino pagijimo iki sudėtingiausių komplikacijų. Mano mama nesyk pasakojo atvejus iš savo ar kolegų praktikos, kurie gyvai įrodo, kad anatomijos atlasas yra tik gairės, o žmogaus organizmas gali būti absoliučiai nenuspėjamas. Kaip sakydavo mano dėdė – kiekvienai iš savo tūkstančių operacijų ruošdavęsis taip pat kruopščiai kaip pirmai: „Aš padarysiu viską, kas priklauso nuo manęs, bet operacinėje mes žinome – galiausiai viskas Dievo rankose.”
Mes norime, kad jie turėtų drąsos gelbėti mūsų gyvybes. Mes norime, kad jie prisiimtų atsakomybę už neišvengiamą riziką. Bet kiek reikės drąsos tai daryti žinant, jog kai suklysi – o suklysta visi – už tai būsi nulinčiuotas?
