Čia nebus malonus ir lengvas straipsnis, kaip pyragėlis prie kavos. Čia bus rupi druska ant pabrozdintų realybės keliukų. Perspėju iškart. Ir kad jau žinau kaip nemėgstam tiesos – o dar iš moters lūpų, tai iškart kviečiu visus epitetus mano adresu į komentarų skiltį, geriau anoniminę, nes vieną dieną gali būti nepatogu. Nes gali būti, kad keičiamės – kad tampam valstybe, kurioje moteris bus viešai pripažįstama kaip žmogus.
Gal net išmesim į atgyvenų sąvartyną ne tik urbšiapūkizmus, bet ir kasdienes buitines patyčias, kurių beriam lengvai, negailėdami, nemąstydami, tiesiog gardinam duoną kasdieninę. Augini vaikus? Prašom – nuo lengva pašaipa pagardinto „namų šeimininkė” iki paniekinamo „višta“ ar atvirai sukiojamo piršto prie smilkinio „super mama”. Nes juk auginti vaikus ir rūpintis namais yra toks savaime vykstantis procesas, kur nereikia pastangų, žinių, juodo darbo ir gebėjimo kokybiškai suvadybinti vaikų būrelius, karštus pietus, švarius kilimus, išlygintus marškinius ir dailų makiažą.
Atsargiai augantis tėvystės atostogas imančių vyrų būrys labai palengva keičia šias nuostatas – bet kur kas sunkiau keičiamos nuostatos kalbant apie dirbančias moteris. Nes – liūdna, bet nekeista – joms dažniausiai tenka IR darbo krūvis, IR namų ūkio krūvis. Europietė moteris turi vidutiniškai dviem valandom mažiau laisvo laiko nei vyras – nes ji dažniausiai tą vyrą prieš darbą ir po darbo dar ir aptarnauja. Nes jei neaptarnautų – tai vieningai sušokę vyrai ir moterys tokias užkapoja „karjeristė“, „kalė“, „kam tokia reikalinga“, „praradusi bet kokį moteriškumą“ ir dar desertui „feministė“. Tiesa, gali būti ir ne tokie aitrūs prieskoniai, yra cukruota seksizmo forma – kai Tave aktyviai saugo – kad nėščia nepateikinėtum įstatymų, kad su negalia nevažinėtum į komandiruotes, neužiminėtum postų, kad tik ginkdie pati nepriimtum sprendimų, kurie apsaugok Viešpatie gali nepatikti rimtą darbą dirbantiems vyrams. Su patronizuojančia šypsena Tau suriša rankas ir nustemba, kad nesidžiaugi.
Visiems ir visoms rekomenduoju įdėmiai peržiūrėti specialią R.I.T.A. laidą – interviu su valdančiųjų atstovu, Seimo nariu Povilu Urbšiu. Žmogumi, kurio rankose yra valdžia. Valdžia ne tik leisti įstatymus, bet ir leisti arba neleisti kitiems parlamentarams naudotis savo konstitucine teise leisti įstatymus, ar netgi pristatyti savo parengtus įstatymo projektus. Aš labai gerai pamenu tą bejėgystės jausmą valstiečių frakcijoje, kai ant „teisingo“ moralinio pamato stovintys kolegos neklystamai žino geriau, ką Tu gali ir ko Tu negali daryti, sakyti, siūlyti.
Bet šitas interviu, ačiū Dievui, pagaliau visiems atvirai atskleidžia kuo mes šiandien tebegyvename. Kad niekur toli nenuėjome nuo hipokritiškos visagalystės vyrų, kurie – neretai padedami jiems ištikimų dorovingų moterų – neginčijamai kaip paskutinė instancija nusprendžia už mus, „apsaugo“ nuo mūsų noro „neprotingai“ ir „neapdairiai“ naudotis savo prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis. Ir staiga supranti, kaip lengvai tos prigimtinės teisės ir laisvės gali dingti, tapti suteikiamomis (jei gražiai elgiesi, esi sveika ir nesilauki) arba atimamomis (jei mąstai, kalbi ar elgiesi ne taip, kaip ant „teisingo moralinio poliaus stovintis“ valdžią turintis vyras).
O juk iš tiesų praėjo visai ne tiek daug laiko nuo tada, kai susivieniję mokslininkai turėjo kovoti, kad Marija Skladowska-Kiuri gautų Nobelio premiją, nes ne moterų reikalas buvo mokslas, netgi buvo labai paplitusi nuomonė, kad mokslas kenkia mergaitėms ir moterims, nes sukelia nevaisingumą ir visokias kitas bėdas, trukdančias moteriai atlikti jos „esminę priedermę“ – būti žmona ir motina. Kur ritasi pasaulis, moterys nori mokytis?! Vairuoti?! Balsuoti?! Būti renkamos į parlamentą?! Rengti įstatymus?! Pristatinėti įstatymus?! Ir netgi besilaukdamos?!?!
Puikiai pamenu, kaip iš logikos profesoriaus egzamino metu sulaukiau griežtos pastabos apie savo „nederamą“ išvaizdą – mat buvau su kelnėmis ir švarku, ir atitinkamai gavau 8, nors nė vienos loginės klaidos logikos egzamine nepadariau. Bet gal neturėjau nustebti, nes jis siųsdavo namo persirengti katedros sekretorę, jei ši išdrįsdavo ateiti į darbą su kelnėmis. Matyt norėjo apsaugoti nuo nederamo elgesio, kuris galėtų pakenkti moters reputacijai. Nes moters reputacija yra viskas, ką ji turi. O reputacijos esmė – nedaryti nieko, kas gali nepatikti vyrams – ir kai kurioms ištikimai vyrų galią ir valdžią saugančioms moterims. Nes kitaip Tu brauniesi ten, kur Tau, moterie, nepriklauso, nes kitaip Tu nori to, kas per amžius amžinuosius nebuvo duota moterims – būtent DUOTA, nes jau tikrai jokių prigimtinių teisių ir laisvių nebuvo. Nes moters teisės ir lygios galimybės vis dar yra šio svieto naujiena ir netgi iškrypimas gąsdinančiai dideliam skaičiui žmonių.
Lygios galimybės vis dar daugumai Lietuvos neatrodo, kaip moters teisė į tokį pat atlyginimą kaip tokį pat darbą dirbančio vyro, į tokias pat pareigas kaip tokią pat kompetenciją turinčio vyro, į tokią pačią pagarbą kaip bet kurio vyro. Vieniems lygios galimybės vis dar atrodo arba kaip visiškai neaktualus Lietuvai kažkoks teorinis išradimas, nes pas mus moterys dirba, ir mes turim moterį Prezidentę (jau kaip bloga nuo šito argumento bebūtų, primenu, kad prieš kelis metus buvo dar kietesnis – nes tada buvo Prezidentė, Seimo pirmininkė ir KAM ministrė – tai ką Jūs, moterų teisės buvo užtikrintos „aukštumoje“).
Kitiems rodosi išvis iškrypimas tos lygios galimybės, nes moterys lygios su vyrais yra šventvagystė Marijos žemėje, kur aiškiai linkstama link to, kad jos nori lygintis su vyrais (matyt raumenų prisiauginti ar gal net prisisiūt tą daikčiuką kelnėse – nes tai vienintelis nepaneigiamas būdas tapti žmogumi).
Tai gal nereikia taip stebėtis, kad vienas Seimo narys draudžia besilaukiančiai parlamentarei pristatinėti savo pačios parengtą įstatymo projektą, kitas nuoširdžiai nustemba, kad nėščia moteris gali būti vadinama žmogumi, trečias savo padėjėją lygina su ne vietoje pridariusiu katinu, ketvirtas Seimo valdyboje neišleidžia į komandiruotes rūpindamasis negalią turinčios parlamentarės sveikata, penktas bet kokį moters politikės sprendimą laiko emocijų pliūpsniu – išvis ko tos moterys į tą politiką eina, kai sprendimų priėmimas yra vyrų darbas.
Kiek moterų Seime? Penktadalis parlamento. Kiek Lietuvoje moterų? Virš 50 procentų. Kiek tų pačių moterų parlamente užima vadovaujančias pozicijas? Naaa, jau čia užlenkiau ar ne? Kam, atleiskit, moteriai postas? Mane pačią šiuo rimbu valstiečiai mušė kone metus laiko – kol jau nebebuvo jėgų kartoti, kam tie postai, jei iš tiesų nieko negali nuspręsti, nes a priori giliai pofig ką Tu ten apie socialinę politiką, smurtą, atskirtį ar normalią šeimos politiką pasakysi. Tai ne stiklinių lubų problema – mes dar esame geležinio dangčio ir Katrės su grandine ant kojos stadijoje.
O moteris – ta „ne žmogus”, turi gebėti įvykdyti neįmanomas misijas – patikti, įtikti, nesiginčyti ir nesiskųsti. Seksualiai priekabiavo teatro vadovas ar žinomas režisierius? Tylėk, mergyt, nieko nebuvo – nes jei buvo, tai matyt a) pati norėjai, nes gi visi žino kokios tos moterys ištvirkusios ir visada jos yra kaltos (pamenat kaip sušokusi vyrija įrodinėjo, kad negalima prostitucijos drausti, ir buvo pagatavi ant kiekvieno kampo dalytis „tikromis istorijomis” kaip „joms tai patinka, pačios to nori”?), b) esi isterikė, nesupranti juokų ir komplimentų, arba gal net feministė, o gal išvis lesbietė?!?!? c) nori išgarsėti apjuodindama žinomą, padorų, solidų vyrą (nes kad išgarsėtum savo talentu, be vyro pagalbos/protekcijos/rankos po sijonu tai jau tikrai neregėtas norų įžūlumas).
Turi savo poziciją politikoje ir nesitaikstai su pažadų netesėjimu, neskaidrumu – ar paprasčiausiu bukumu? Ooo, čia maža nepasirodys – užklius viskas, nuo plaukų plovimo dažnumo iki žandų apvalumo, Tavo siūlomų įstatymų kiekis ir kokybė absoliučiai nieko nedomina, sprendimų motyvai – lygiai taip pat, nes „nu kokie gali būti sprendimai pas moterį, pas ją tik emocijos“. Tai labas, sveiki atvykę į valstiečių frakciją – nes jie tiesiog pagaliau padarė mums paslaugą parodydami kokioje Lietuvoje gyvename.
#MesVisiEsameValstiečiųFrakcija, va toks visai nefainas hashtagas mūsų dabar labai patriotiškais teisuoliškais hashtagais madingai apsikarsčiusioje idėjų Lietuvoje.
O vieninteliai žmonės Lietuvoje – vyrai – šiaip jau visai neatrodo nei laimingi (Europoje paskutiniai?), nei sveiki (Europoje priešpaskutiniai?), užtat žudosi gausiai (Europoje pirmi?) ir geria ką gali beigi kiek gali (pasaulyje pirmi?).
O Seime tiesiog dar viena diena, kai tas kuklus parlamento penktadalis ir vėl nebus girdimas, gaus pastabų apie išvaizdą, turės „valdyti emocijas“, besilaukdamos nelįsti į plenarinių posėdžių salę, ir šiaip „žinoti savo vietą“. Nes Lietuvoje dar gyvename Vingių Jono dramoje, I veiksmas eina į pabaigą.
STOP
Norėtumėt. Galit siūlyti plautis galvą, prasivardžiuoti politinėmis prostitutėmis, liepti darytis nėštumo testus ar mėginti saugoti nuo neapdarių sprendimų – bet mes vis vien dirbsim, mes vis vien išlipsim ir ištrauksim Lietuvą iš Vingių Jono gadynės.
Nes Julija Steponaitytė, Edita Račkytė, pono Pūko padėjėjos, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir daugelis kitų moterų Jums parodė, kad mes daugiau netylime, kad moterys Lietuvoje keičiasi. Ir vyrai keičiasi. Net jei lėtai, net jei žingsnis po žingsnio.
O ponas Pūkas po mano kreipimosi praeitą savaitę gaus posėdžius tiek Seime, tiek Konstituciniame Teisme, ir padarysiu viską, kad tėvystės atostogas už mokesčių mokėtojų pinigus Seime jis matytų kaip savo ausis.
