Ekonomistas Raimondas Kuodis yra sakęs, kad žmogaus gerovė priklauso ne tik nuo ekonomikos išsivystymo ir BVP dydžio vienam gyventojui, bet ir nuo tokių veiksnių, kaip darbo turėjimas arba neturėjimas, darbo ir laisvalaikio balansas, taip pat nuo darbo sąlygų, streso lygio gyvenime ir darbe, neužtikrintumo ar užtikrintumo ateitimi.
Ant popieriaus gerovė – džiugina: vidutinis darbo užmokestis yra apie 1000 eurų, vienas didžiausių Europoje ligoninių lovų skaičius tūkstančiui gyventojų, milijoninės ES investicijos vis mažėjančiam gyventojų skaičiui. Tikras statistinis rojus.
Tačiau tikrovė, kurią pažįstame, labai skiriasi nuo suapvalintų skaičių. Štai šalies pakraščiuose vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis negu 600 eurų, sveikatos priežiūra regionuose netenkina ne tik dėl kokybės, bet ir dėl prieinamumo, o Europos Sąjungos investicijos – tikėtasi, kad parkų ir skverų atnaujinimas sukurs apie 300 tūkst. darbo vietų, bet projektams pasibaigus, liko tik 33 tūkst. darbo vietų.
Tikrovė – ne atsitiktinė. Konservatorių ir liberalų vyriausybės regionais rūpinosi „dėl vaizdo“ – kur kas įstabiau buvo paskelbti apie naują skambučių centrą Vilniuje ar į Kauną atklydusią IT įmonę. Sukvietei žiniasklaidą, perkirpai juostelę – štai tarptautinės investicijos jau Lietuvoje, baigta.
„Valstiečiai“ irgi turi savitą požiūrį: „išgydyti“ regionus nuo savarankiškumo idėjos. Centrinis valdymas su prieskoniais: regionas aprašomas Vilniuje, deleguojamos instrukcijos be teisės klysti. Ne be kaltės ir buvę socialdemokratai: jie dabar suka akis į šalį, kai klausiu, kodėl regionai buvo podukros vietoje.
Kas toliau? Plauksime pasroviui ar keisime situaciją?
Matyt, lengviausia būtų kartoti „natūralus procesas“ ir pasiduoti verslo partijų diktatui: investuokime laiką ir pinigus į 3 didžiuosius miestus ir turtėkime, o kiti kažkaip išplauks. Arba išskris į užsienį – viskas tinka.
[blockquote author=”” sc_id=”sc871755595832″]Socialdemokratai turi geresnį sprendimą regionams. Svarbiausi – trys akcentai: užimtumas, kokybiškos viešosios paslaugos ir skaidrus, įtraukiantis valdymas.[/blockquote]
Užimtumas – norėčiau, kad kiekvienos savivaldybės mero įvertinimas būtų matuojamas būtent sukurtų darbo vietų skaičiumi. Geras pavyzdys yra JAV Naujosios Meksikos valstija. Joje sukurtos organizacijos, kurios užmezga ryšius, ieško investuotojų, suinteresuotų sukurti darbo vietas būtent toje valstijoje. Turime žiūrėti plačiai ir neatmesti technologijų – kodėl VMI, SODRA ir kitų valstybės institucijų konsultacijos telefonu ar internetu privalo būti teikiamos iš Vilniaus? Perkvalifikavimas yra tapęs kažkuo formaliu ir specialistai sako, kad prarastos galimybės bado akis.
Viešų paslaugų (ne)kokybė yra kitas momentas, į kurį negalime pasižiūrėti pro pirštus. Girdime nusiskundimus iš visų Lietuvos kampelių: uždaromos mokyklos, užkalami ambulatorijų langai, o kultūros namai, pasirodo, pastatas be turinio. Susisiekimas su regionų centrais prastėja metai iš metų – netrukus be nuosavo automobilio tai taps nuotykiu, kurio ligotas, senyvas ar paprasčiausiai skubantis žmogus negali sau leisti. Ir visi tokią degradaciją palaiminę turėjo atsakymą: neapsimoka investuoti. Neapsimoka išlaikyti dažno transporto, nes ne visas autobusas užpildytas. Laikyti mokyklą, kurioje mokytojas dirba su penkiolika vietoje trisdešimties vaikų – irgi nėra logikos: eikvojami eurai. Tas pats ir dėl ambulatorijos: gydytoją geriausiai išnaudoti dideliuose konvejeriuose.
Tai – trumparegiškas požiūris: sutaupei investicijas į žmogų ir jo aplinką, bet keliagubai tiek išleidai jo socialinėms pašalpoms; abejingumo ar net depresijos padariniams gydyti; neišvengiamai alkoholizmo plėtrai riboti; kovoti su plačia šešėline ekonomika. Socialdemokratai tokį trumparegišką požiūrį laiko grėsme valstybės interesams.
Bet jeigu valdymas ir toliau bus per įsakmius ir bekompromisius nurodymus, niekas nesikeis. Galime imti Akmenės rajono atvejį. Po milžiniškų pastangų buvo pasiekta, kad 180 mln. eurų būtų investuojama būtent Akmenėje. Kalbu apie naują medžio drožlių gamyklą, kuri sukurtų 400 naujų darbo vietų. Keliais, infrastruktūra, vandens tiekimu palikta rūpintis savivaldybei, kuri klaidingai vylėsi, kad Vyriausybė irgi dalyvaus. Kokia išvada? Nekompleksiški, nesuderinti veiksmai neleidžia savivaldybei imtis atsakomybės, ji net neturi tam instrumentų. Šiandien savivaldybės negali nieko pasiūlyti, jos neturi teisės suteikti žemės, negali derėtis dėl mokesčių: dabar savivalda nėra šeimininkė savo kieme ir kartais tuo yra piktnaudžiaujama.
Pats laikas tai pakeisti. Metas nustoti kalbėti apie vienkartinę euro grąžą ir pradėti galvoti apie vienodas visų Lietuvos žmonių teises į galimybes.
