Lietuva paminėjo nepriklausomybę įkvėpusio Sąjūdžio 30-metį. „Lietuvos žinios“ pakalbino jaunus politikus, tiesiogiai nepatyrusius to jausmo, kurį prieš tris dešimtis metų kėlė šis mūsų valstybingumui reikšmingas visuomeninis judėjimas, ir išsiaiškino, kodėl jo idealai tebėra įkvėpimas dabarčiai.
Lietuvos socialdemokratų ( LSDP) partijos pirmininkas Gintautas Paluckas
Ką Jums reiškia Sąjūdis?
Sąjūdis reiškia valstybingumą, laisvę spręsti ir prisiimti atsakomybę už savo šalies, savo šeimos, savo likimą, gyvenimo raidą.
Esate jaunas žmogus, neturėjęs tiesioginio sąlyčio su Sąjūdžiu. Tad koks Jūsų santykis su šiuo judėjimu? Ar jauniems žmonėms Sąjūdis nėra tik paprastas istorinis faktas?
Daugeliui jaunų žmonių Sąjūdis – istorinis faktas. Jo svarbą visi supranta, tačiau tas santykis – neišjaustas. Tai santykis per istoriją: Sąjūdis buvo, o dabar gyvename taip dėl Sąjūdžio. Kodėl man tai svarbu? Pirma, svarbu, kodėl Sąjūdis įvyko, priežastiniai ryšiai, kas sukėlė Sovietų Sąjungos imperijos trūkinėjimą. Ir čia ne vien istorinis momentas, čia visuomeninis momentas – sociologinis, socialinis. Virsmas, lūžis visuomenėje, kai atsiranda tikėjimas, kad režimas, valdęs 50 metų, gali būti įveiktas. Antra, svarbus suvokimas, kaip tai atsitiko. Nes tie visuomeniniai procesai turi įtakos ir tolesniems šalies raidos etapams. Šiandien kartais sakome, kad mūsų niekas nevienija, nėra bendro tikslo, emocinio užtaiso. Iš Sąjūdžio galima pasimokyti, kaip visa tai atsiranda. Tuomet visi tiek dalykai veikė kaip katalizatorius ir sutelkė visą tautą. Taigi mano santykis su Sąjūdžiu nėra tik istorinis. Bet štai čia ir slypi klausimas, kas ir kodėl vyko tuomet, kas buvo ta vienijanti grandis ir kodėl šito mes kartais negalime padaryti dabar? Iš čia – ir kylantis iššūkiai.
Jūsų nuomone, ar šiandien Sąjūdžio idealai dar gyvi?
Neabejoju, kad Sąjūdžio idealai gyvi. Tik kartais priimame tai kaip duotybę. Pavyzdžiui, demokratiją, laisvę, atsakomybę, teisę ir pareigą būti atsakingiems už savo šalį. Kaip rodo istorija ir gyvenimas, tai nėra savaime suprantami dalykai, juos visada reikia ginti. Labai retai koks nors dramatiškas pokytis įvyksta per vieną naktį. Dažnai tie pokyčiai, net ir neigiami, yra slenkantys. Demokratija džiaugiamės visi, bet šiandien klausiame, kaip čia atsitinka, kad žmonės 10 metų yra stebimi ir sekami be jokių teisinių veiksmų, nenustačius nusikaltimo sudėties. Ar tai jau yra demokratijos erozijos požymiai? Grėsmė ar ne? Sąjūdis gynė teisę tokiais atvejais gintis, kad nebūtum persekiojamas, stebimas. Dar vienas aspektas iš Sąjūdžio laikų – kultūros svarba ir vaidmuo. Kultūros ir intelektualų. Tada kultūra buvo ta veiklioji medžiaga, kuri įkvėpė ir surišo visuomenę, kėlė tautą į aukštesnį sąmoningumo lygį. Dabar kultūros, kaip viešojo gėrio, nuvertinimas iš dalies lemia tai, kad tokio įkvėpimo, koks buvo Sąjūdžio laikais, nėra. Nešneku apie euforiją, kalbu apie įkvėpimą ir tikėjimą.
Ar mūsų visuomenei, politikams būtų ko pasimokyti iš Sąjūdžio idealų?
Daugelis klaidingai įsivaizduoja, kad Sąjūdžio metu visi buvo absoliučiai vieningi ir vienminčiai. Toli gražu taip nebuvo. Priešingai. Tai – partijų ir įvairiausių pasaulėžiūrų gimimo laikotarpis. Bet štai ko reikia pasimokyti: visi, gindami savo tiesą, sugebėdavo rasti kompromisų ten, kur reikia. Ten, kur yra viešasis interesas, valstybės masto interesas. Tačiau kartu neišsižadėdavo savo vertybinių principų ir idealų. To dabartiniai politikai gali pasimokyti.
Lietuvos žinios
