Rugpjūčio 1-oji. Stoviu sau šalia Vilniaus rotušės, laukiu iškvietimo. Prieina gerai sudėtas maždaug 30 metų vyriškis (akivaizdžiai kariškis – vis dar sugebu atskirti gerai sudėtą karininką nuo gerai sudėto sportininko arba bandito), ir klausia rusiškai – ar nenorėčiau pereiti dirbti į „Yandex.taxi“?
Ne – sakau – nenorėčiau, ir apskritai mes jūsų čia nelaukėme. Kodėl? – nustemba svečias iš Maskvos. Todėl – sakau – kad jūs atėjote atimti iš mūsų paskutinį duonos kąsnį. Tai aš gi siūlau jums geresnį atlyginimą! Ir apskritai – kodėl jūs taip priešiškai nusiteikęs? Ar yra tame politinė potekstė?
Koks skirtumas – ar socialinė, ar ekonominė, ar politinė? – atsakiau jam – jūs manęs paklausėte, o aš jums aiškiai atsakiau. Ir apskritai – jeigu aš to norėčiau, tai jau seniai būčiau kreipęsis į Rusijos Federacijos ambasadą ir pasiūlęs jai savo paslaugas kokioje nors kitoje veiklos srityje.
Karininkas – taksistų verbuotojas akivaizdžiai susierzino, ir uždavė man dar vieną klausimą – o prie ko čia ta ambasada, kas bendro tarp jos ir „Yandex.taxi“? Jų yra ta pati kilmės šalis – atsakiau.
Verbuotojas atšoko.
