Miškų reformos metu buvo pažadėta atkurti šio sektoriaus reputaciją. Pagarsinti tikslai – finansinis, socialinis ir ekologinis. Vis dėlto praėjus vos keliems mėnesiams po naujos Valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdija sukūrimo jos reputacija tapo labai abejotina visomis prasmėmis – ir dėl finansų naudojimo, ir dėl socialinės darbuotojų padėties, ir dėl miškų atsodinimo.
Atrodė, kad perspektyva tikrai yra – pirmą šių metų ketvirtį vidutinės medienos kainos rinkoje paaugo daugiau negu 10 procentų lyginant su 2017 metais. Vis dėlto nuo šių metų pradžios įkurtos ir veikiančios Valstybinių miškų urėdijos pajamos padidėjo tik 3,7 proc. Vietoje objektyvumo ir pajamų augimo sulaukėme sąlyginio pajamų mažėjimo. Vietoje žadėto darbo užmokesčio didėjimo miške dirbantiems žmonėms – eiguliams, girininkams – grietinėlę nusigraibė naujai suformuota Valstybinių miškų urėdijos vadovybė. Nors vyriausybės nutarimas numato, kad naujos įmonės vadovui kintama atlyginimo dalis gali būti paskirta tik po 6 mėnesių, Aplinkos ministras nuo pirmos dienos naujos įmonės naujam direktoriui paskyrė 6318 eurų algą, nustatydamas 25 procentų kintamos dalies priedą. Tuo tarpu girininkai ir eiguliai liko prie suskilusios geldos – su savo 1000 ar tik 700 eurų alga (vadinamąja, ant popieriaus).
Neliko neatsidėkota ir buvusiam generaliniam urėdui, talkinusiam ir rėmusiam ministro sumanytą reformą. Jis buvo keliems mėnesiams įdarbintas naujos įmonės direktoriaus patarėju su 5370 eurų alga ir po to atleistas su 6 mėnesių išeitine kompensacija. Tiesiog buvo pamalonintas daugiau negu 32 tūkstančiais eurų.
Paties naujojo direktoriaus Mariaus Pulkauninko aiškinimai, kad jo darbo užmokestis turėtų būti dar didesnis, nes naujoje įmonėje dirba labai daug, t.y. – apie 3000 darbuotojų – atrodo keistokai. Kodėl gi tokie argumentai netaikomi, kai Lietuvos kariuomenės vadas atsakingas už daugiau kaip 20 tūkstančių karių tarnybą, susijusią su rizika, bei šalies apsaugą, gauna perpus mažesnę algą?
Aplinkos ministro Kęstučio Navicko pažadai miškininkams – laukite šventų Kalėdų, tuomet galbūt kas nors keisis ir miške dirbantiems žmonėms atrodo neteisingi ir nesąžiningi išpūstų vadovų atlyginimų kontekste. Naujai sukurpta VĮ Valstybinių miškų urėdija atrodo kaip kreivų miškasodžių vagų dykvietė.
Nerimą kelią ir reformos kūrėjų ekologinių tikslų ir pažadų nepaisymas. Nemaža dalis suplanuotų miško sodinimo darbų atidėti rudeniui, nors naujosios įmonės direktorius bando neigti, kad tai susiję su reforma.
Todėl raginame Aplinkos ministrą, VĮ VMU direktorių sėsti prie stalo su miško darbuotojų profesinėmis sąjungomis ir kuo skubiau, pasirūpinti, kad ne vėliau kaip nuo šių metų liepos būtų padidinti ir eigulių bei girininkų darbo užmokesčiai.
Primenam dar vieną pažadą dažnai minėtą vykdant Miškų reformą – regioninę politiką – kai pervarka turėjo vykti nesusiurbiant visų pinigų į Vilnių, o atiduodant dalį lėšų ir regionų žmonėms. Atrodo, kad Aplinkos ministras jau galutinai Valstybinių miškų urėdiją nusodino Vilniuje, o į Katinų ar kokį kitą kaimą nutolo tik valdančiųjų pažadai.
Klausimas – kodėl ligi šiol nepatvirtinta naujos valstybinės įmonės struktūra ir etatai. Nežiūrint, kad jau ir dabar įmonę yra palikę 400 žmonių, atrodo, kad galutinai etatų bus dar bent keliais šimtais mažiau. Ar Valstybinių miškų urėdijos laukia dar viena atleidimų banga?
Akivaizdu, kad didžiausia atsakomybė dėl visų reformos nesėkmių tenka Aplinkos ministrui. Juk dėl jo arogantiško užsispyrimo nuo pat reformos teikimo pradžios buvo visiškai neatsižvelgiama į miškininkystės specialistų nuomonę.
Sprendimų pataisymui lieka vis mažiau laiko. Įsipareigojame telkti pastangas Seime, kad Aplinkos ministro savivalė kuo greičiau pasibaigtų.
