Ar pajutote, kad prasidėjo pats nuostabiausias laikas mūsų mieste? Kiek nedaug mūsų čia? Dauguma išvažiavo atostogų, nes „paskutinės minutės“ mėnuo, dabar miestas atviras ir mielas, kaip mažas šuniukas. Juo galima grožėtis bet kuriuo paros metu – keliaujant į darbą sutikti seniai matytus draugus, nes jų rudens ar pavasario skubančioj minioj tiesiog nematai.
Pavakary pasėdėt lauko kavinėje, kuri dirba tau vienam, padavėjas tik paklausia – „kaip visada?“ Taip, – atsakai, – tik labai labai daug ledo. Sekmadienio rytą tingiai nueiti iki parduotuvės, kurioj tu irgi esi vienintelis pirkėjas. Kol renkiesi prekes, kalbiesi su kasininku per visą salę.Tu apeini tarsi koks statybų inspektorius remontuojamas Operos teatro prieigas, pasikalbi su darbininkais, jie parodo jau atvežtas naujas plokštes, papasakoja, kaip ir kur jos bus klojamos. Stovi su šuniu ir klausaisi, kaip jiems karštis visai nekliudo dirbti, bet anos plokštės gal gražesnės buvo. Tavo šuo irgi atidžiai klausosi, juk taip pat yra vilnietis. Jam čia vaikščioti kas rytą-vakarą juk reikės. Koks skirtumas tos plokštės, sakau, svarbu, kad būtų tvarkinga. Bet vienintelio dalyko, ko iš tikro norisi prie Operos – senųjų fontanų.
Kai jau sutemsta, pro atvertus langus vienoje judriausių mano miesto gatvių triukšmo tiek nedaug. Galima girdėti, kaip kalbasi apačioje ispaniškai. Turistai. Dar anapus Baltojo tilto kažkas kažkokia proga paleidžia muziką, bet neilgam, tikriausiai nejauku leisti muziką, kai mieste taip tylu. Tu atleidi ir vieninteliams triukšmautojams – motociklų vairuotojams. Mąstai: o ką jiems daryti, juk pajusti moco galią yra būtina, o gatvės tuščios ir sezonas greitai baigsis.
Vilnių, galima sakyti, visi paliko ramybėje. Net visokiuose portaluose nėra ką rašyti: kažkas apie erekciją, kažkas susituokė, kaip pjaustyt arbūzą, žindyt-nežindyt. Ir mano šitas mažutis emocijų pliūpsnis savo miestui niekam nebus įdomus. Tiesiog šalta kava labai skani, užsisėdėjau kavinėje ryte ir brūkštelėjau apie savo meilę. Kokia laimė, galvoju, dar niekam nieko iš Vilniaus nereikia – kol kas, neilgam. Tingus, ramus, apsnūdęs ir jaukus mano miestas.
Vilniaus grimo klaidų dabar kažkodėl nesimato arba tiesiog numoji į viską ranka. Čia gal nuo karščio ta miesto pudra nubyrėjo, pagalvoji. Štai tas laikas, kada kalbamės taip atvirai, net intymiai. Dėl to atvirumo niekuomet niekur iš savo tėviškės nevažiuoju šituo metu, ir tokių vilniečių nėra mažai. Mes jaučiame šitos miesto būties ypatingumą. Toks trumpas tas laikas, jis tuojau baigsis.
Atleidžiu tau viską, Vilniau – dėl šitų kokių trijų savaičių, kada esame tik dviese. Ir tu mums atleisk. Tuojau prasidės, tai pailsėk dabar.
Jurga Marcinkevičiūtė, Vilniaus socialdemokratė
