Vieną kartą gyveno mergytė. Visai atsitiktinai buvo pastebėta, kad ji turi absoliučią klausą. Ir nuo penkerių metų mergytė sėdo prie instrumento, kartu su tokia gera mokytoja, kokią tik buvo galima rasti. Po to, ūgtelėjus, kelias aiškus – į „čiurlionkę“, tolesnis darbas su ta pačia mokytoja, kuri mokė pradžių pradžios – „rankytėse obuoliukus laikyti“.
Ėjo metai. Specialybės dalykas vis sudėtingėjo, įskaitos, egzaminai, kasdien kelios valandos prie instrumento – juk muzikantas, žinokit, yra kaip sportininkas: jei jis nepalaiko formos – žlugęs. Specialybės mokytoja tapo svarbiausiu žmogumi pasaulyje. Ir to žmogaus buvo bijoma, vengiama kiek tik įmanoma, meluojama jam, kad tik nerėktų arba keiksmai nusikeltų vėlesniam laikui. Mokytoja ne tik mėgo piktai barti, bet ir – nepatogu rašyti – kartais mušė. Per nugarą, rankas, jei visai nepatenkinta – tai ir spirdavo. Reikėjo kartais nors kiek atsikvėpti ir išvengti privalomų specialybės pamokų. Mergaitė džiaugdavosi, kai susirgdavo, tikrai. O vieną kartą ji durimis laužė savo dešinę ranką. Jai pavyko, bet mokytoja pasakė, kad jei negalima groti sutvarstyta dešine, kairė taigi sveika – tobulinsime kairės techniką. Ir tai iš tiesų buvo Mokytoja. Tikra profesionalė.
Ta mergytė užaugusi iki studentiško amžiaus nepasirinko muzikanto kelio. Maža to, ji niekuomet nebeprisėdo prie instrumento, net juokais, net linksmoje kompanijoje ką nors smagaus pagroti.
Bet. Ji iš savo pedagogės išmoko, kad privaloma nuolat dirbti, paklusti teisingiems labiau bet kurioje srityje nusimanančiųjų reikalavimams. Nes mokytojas gali būti žiaurus, svarbu, kad jis būtų tikras mokytojas, tas, kuris savo dalyke niekada neleis chaltūrinti, tingėti, vilktis uodegoje.
Šita istorija yra prieštaringa, kai kalbama apie mokytojo profesijos prestižą, svarbą, auklėjimą, mokymo metodus ir t. t. Tačiau viena iš „Idėjų Lietuvai“ – siekis, jog mokytojo profesija iki 2025-ųjų taptų prestižine – ne visai suprantama. Kaip ją padaryti prestižine, kokiomis priemonėmis? Didžiausiomis algomis? Kepurių nukėlimu susitikus? Neaišku kaip ir kieno įskiepyta vos ne prigimtine mokinių pagarba?
[blockquote author=”” sc_id=”sc357417589650″]Tikras mokytojas, tas, kuris moko, parodo kelią, ir tokį įdomų kelią, kad neįmanoma nuo jo nusukti – savaime yra prestižinis. Ypatingas, jo vertė nenusakoma ir neįvertinama jokiom deklaruojamom idėjom, jokiais atlyginimais. [/blockquote]
Nieko neišeis. Nes mokytojas visų pirma pats privalo turėti pašaukimą. Ruošiesi tapti mokytoju – pajusk, kad būtent šis kelias yra vienintelis ir teisingas. Panašiai kaip stojant į kunigų seminariją – ten juk niekas nesitiki po kelerių metų tiesiog įgyti profesiją ir eiti dirbti „nuo iki“, gal dar su popamokine veikla. Mokytojo darbas yra žiauriai sunkus. Bet tuo pat metu ir labai įdomus. Sudominti bent vieną mokinį savo dalyku taip, kad jis taptų tarsi užvaldytas, kad paskirtų tam savo gyvenimą. Ir, suprantama, kad privalomoji programa todėl ir yra privaloma, kad vaikai įgautų dalyko pagrindus, bet juos įmanoma rasti internete, netgi išdėstytus paprastesne forma negu Švietimo ministerijos palaimintų vadovėlių rašytojų globaliuose darbuose, pareikalavusiuose kelerių metų darbo, karštų diskusijų prie kavos su pyragu, o ir valstybės dotacijos vis mažos ir mažos.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1047622571602″]O jūs, esami ir būsimi mokytojai, sugebėkite taip „sudievinti“ savo dalyką, kad mokiniai klauptųsi prieš jį. [/blockquote]
O jūs, esami ir būsimi mokytojai, sugebėkite taip „sudievinti“ savo dalyką, kad mokiniai klauptųsi prieš jį. Chemija, geografija, istorija – bet kas, nes kiekvienas mokomas dalykas yra svarbus. Kartais vaiką galima įtikinti, kad dešimtukas iš fizinio lavinimo yra svarbesnis už dešimtuką iš matematikos, nes tai gali būti tikra tiesa. Jo, to užaugusio, jau nebe vaiko, tiesa. Nes jis tapo profesionaliu sportininku, puikiu treneriu ar tiesiog yra paprasčiausiai laimingas ir sveikas tiek fiziškai, tiek ir psichiškai, nes sportas jo gyvenimui suteikia malonumą.
Yra tokių mokytojų, visi tokių pažįstam ir prisimenam. Tiesiog yra vienokių ir kitokių. Ta mergytė prie fortepijono pamena tik tą vieną, deja. Tačiau tai tik patvirtina, kad gal nereikia mokytojo profesijos daryti prestižine. Tikras mokytojas, tas, kuris moko, parodo kelią, ir tokį įdomų kelią, kad neįmanoma nuo jo nusukti – savaime yra prestižinis. Ypatingas, jo vertė nenusakoma ir neįvertinama jokiom deklaruojamom idėjom, jokiais atlyginimais. Yra ir kitas mokytojas, kuriam ir pačiam neįdomus jo mokomas dalykas, o vaikai tiesiog erzina.
Mokytojas privalo turėti pašaukimą. Tuomet ir apie prestižą kalbėti nebus madingos, politiškai pasiteisinančios būtinybės. Ir kai išgirsime, kad kažkurioje miesto gimnazijoje dėsto neįtikėtinas lotynų kalbos mokytojas, padarysime viską, kad mūsų vaikai patektų būtent pas jį. Nors ir visai ne pakeliui. Užtat gyvenime gali būti pakeliui.
Jurga Marcinkevičiūtė yra Lietuvos socialdemokratų (LSDP) partijos narė
