Negražiai parašiau. Bet turiu priežasčių. Antraštė turi būti kibi. Tai viena. Antra – D.Grybauskaitė yra neteisi. Arba ji nemato realios padėties. Arba aklai tiki visuomenės užuomaršumu.
Trečiadienį buvusi vadovė taip bylojo: „Kurti gerovės valstybę per visuotinį mokesčių padidinimą tai taip pat yra klaidinga, todėl kad būtina sudaryti sąlygas ekonomikai vystytis, uždirbti pinigus, o ne mėginti apiplėšti arba perdalinti. Čia labiau primena bolševizmo laikus, o ne dabartinę ekonominę situaciją šalyje ir 21 amžių“.
Neramu skaityti tokias klišes. Robino Hudo pamėklės. Mokesčiai – tai apiplėšimas ir perdalinimas! Sako buvusi valstybės galva. Kas tie plėšikai-bolševikai? Turbūt pirmiausia mokytojai. Ir gydytojai, ir slaugai. Darželių auklėtojai. Mokslininkai ir dėstytojai. Kultūros ir socialiniai darbuotojai. Žinoma, ir valstybės tarnautojai. Pensininkai. Ir taip toliau. Politikai – irgi viešojo sektoriaus atstovai. Hm, gal net prezidentė – komunistė?
Visaliaudiniai ekonomikos racionalizatoriai galėtų pailsėti. Arba prisitaikyti pačių tiesas sau. Štai imkime miegą. Kai pagalvoji – kokia nenaudinga veikla! Tuščias laiko švaistymas. Kliūtis asmeniniam konkurencingumui ir proveržiui. Tinginystė ir veltėdžiavimas. Gal tad susimažinkime miego normą? Daugiau dirbsime ir užsidirbsime.
Juokauju. Daugumai aštuonios miego valandos – būtinybė. Šalia geros mitybos ir judėjimo. Ne visiems, tiesa, tai pavyksta. Taip prastėja sveikata, gyvenimo kokybė. Tai ir darbo santykių reikalas.
Valstybės irgi turi atsipūsti. Jos nėra vien ekonomikos agregatai. Ne dėl BVP jos gyvuoja. Tai pirmiausia socialiniai ryšys. Palaikomas tam tikrų pasakojimų, kultūros. Savitų sapnų – jei tęsti palyginimą.
[blockquote author=”” sc_id=”sc880428552138″]Dabartinis chaosas – 2018 m. reformos pasekmė.[/blockquote]
Atviros prieigos visuomenės. Taip D.Northas apibūdina pažangią tvarką. Nobelio ekonomistas taip jas apibrėžia. Tai brandžios demokratijos. Inovatyvios ir tvarios ekonomikos. Aktyvūs piliečiai. Teisės viršenybė. Galiausiai – didelis, decentralizuotas viešasis sektorius. Taip, ir tai ne atsitiktinumas! Tuo pasižymi pirmiausia Šiaurės šalys. Ir dar keliolika pasaulio valstybių.
Kolektyvinis gyvenimo rizikų suvaldymas. Investicijos į žmogų, jo įgūdžius. Kūrybiškumo ir inovatyvumo skatinimas. Socialinio stabilumo užtikrinimas.
Kitų bendrų visuomenės tikslų vykdymas. Tokios pagrindinės „mokestinio plėšikavimo“ paskirtys. Šiais laikais, XXI-ajame amžiuje. Abejoju, kad prezidentė to nežino. Tačiau visgi kuria keistą miglą. Kokio dydžio perskirstymo siekti? Pirmiausia bent Estija pasekime! Tai mūsų artimiausioji Šiaurė. Kaip – turime visi svarstyti. Be jokių pamėklių ir gąsdinimų.
Šiuo atžvilgiu D.Grybauskaitė teisingai pasakė: „Mokestinė sistema turi būti sistemiškai keičiama, o ne ištraukiant vieną ar kitą mokestį neapgalvojus, neparuošus visuomenės ir neišdiskutavus. Manyčiau, yra daug skuboto chaoso, ir tai, be jokios abejonės, kenkia biudžeto kokybei“.
Prie šių minčių reikia pridurti. Dabartinis chaosas – 2018 m. reformos pasekmė. „Milijardas milijonui“ nesustiprino viešojo sektoriaus. Švelniai tariant. O ir diskusijos jokios nebuvo. Net Lietuvos banko vadovas nutildytas. Nekalbant apie dialogą su visuomene. Jai tebuvo paskirtos kelios savaitės.
Prezidentė tada staigiai patvirtino reformą. Tad ji taip pat atsakinga. Už mokestinį chaosą. Ir valstiečių-žaliųjų nesėkmes.
Liutauras Gudžinskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, Vilniaus socialdemokratas.
