XX a. kairiosios idėjos klestėjo visame Vakarų pasaulyje: Jungtinėje Karalystėje „gerovės valstybė“ buvo sukurta 1906–1914 m., minimalus mėnesinis atlyginimas įtvirtintas 1909 m. Vokietijoje pensinė sistema, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų buvo pristatyti dar XIX a. pabaigoje, o Prancūzijoje dabartinės socialinės apsaugos pagrindus padėjo Nacionalinė pasipriešinimo taryba Antrojo pasaulinio karo metu, nacių okupacijos įkarštyje. Tačiau dabar, XXI a., kairiosios partijos visoje Europoje susiduria su dideliais sunkumais ir yra nustelbiamos dešiniųjų. Kas atsitiko?
Politinės kairės vertybės įpareigoja didžiausią dėmesį skirti tam, ko žmogui reikia labiausiai: silpnesniųjų apsauga, lygybė, adekvatūs mokesčiai pagal galimybes mokėti juos ir lygios galimybės. Po Didžiosios depresijos (1929–1933 m.) būtent keinsizmas buvo pasirinktas kaip gelbėtojas nuo per didelio rinkų liberalizavimo. Prezidentas F. Rooseveltas išplėtė vyriausybės galias, jog ši galėtų vaidinti didesnį vaidmenį, padedant piliečiams įsidarbinti. Tuo metu Švedijoje socialdemokratai tapo didžiausia partija šalyje, rinkimuose renkančia daugiau nei 40–50 proc. balsų. Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo iškilo Komunistų partija ir Prancūzų darbininkų grupė, kuri vėliau tapo dabartine Socialistų partija. Antrojoje XX a. pusėje centro kairė turėjo ryškias vertybines pozicijas, aiškias nuostatas, kurių ir buvo daugmaž vienodai laikomasi visoje Europoje. Skandinavija tapo egalitariniu regionu, kuriame dauguma paslaugų buvo finansuojamos valstybės. Skandinaviškas socializmas tapo daugybės kairiųjų partijų siekiamybe.
Tačiau amžių sandūroje aiški takoskyra tarp dešiniųjų ir kairiųjų ėmė palengva nykti. Vokietijoje didžiosios koalicijos tarp konservatyviųjų Krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialinės sąjungos (CDU/CSU) ir Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) tapo kasdienybe po kiekvienų rinkimų, išskyrus 2009 m. Po 2017 m. rinkimų konservatoriams, kurie surinko daugiausiai balsų, nepavyko sudaryti koalicinės vyriausybės su kitomis politinėmis jėgomis, todėl vėl buvo atsigręžta į socialdemokratus, nors šie užėmė tvirtą poziciją ir teigė, jog didžiosios koalicijos nebus.
Tačiau po ilgų derybų ketvirtoji didžioji koalicija (Große Koalition) pradėjo darbą. Tai ir įkūnija vieną iš problemų, su kuriomis susiduria kairiosios partijos: per didelis supanašėjimas su dešiniosiomis partijomis. Iš dalies tai atitinka Anthony Downs knygoje „Ekonominė demokratijos teorija“ (The Economic Theory of Democracy) skelbtą teiginį, jog dvipartinėje sistemoje partijų ideologijos supanašėja, todėl labai sunku yra jas atskirti. Nors Vokietija jokiu būdu nėra dvipartinė valstybė, tačiau per visus nacionalinius parlamento rinkimus, vykusius šiame amžiuje, SPD ir CDU/CSU balsų suma perkopdavo 50 procentų ribą (mažiausia balsų dalis buvo 2017 m., kai surinko 53 proc., daugiausia – 2002 m., kai surinko – 77 proc.).
Supanašėjimas kyla dėl mėginimo prisivilioti tuos rinkėjus, kurie nėra tvirtai apsisprendę dėl savo balso ir kurie tvirtai nesieja savęs nei su viena partija. Tačiau kyla klausimas, kur nubrėžti ribą, kai reikia sustoti, nes kyla per didelė grėsmė sukompromituoti save, atsisakant vertybių.
Šią klaidą padarė buvęs Jungtinės Karalystės Leiboristų partijos (Labour Party) vadovas Tony Blairas. Tapęs partijos lyderiu pastūmė ją arčiau centro ir pristatė naują programą (New Labour): ja atsisakė socialistinių tikslų, kurių aptariama kairioji partija siekė viso pokario metu. Vietoje socialinės lygybės iškelta socialinio teisingumo idėja, t. y. vietoj to, kad būtų siekiama lygių galimybių visiems buvo pasirinkta išteklių perskirstymo sistema, kuri nepanaikino nelygybės, o tik ją paslėpė; imta vis daugiau pasikliauti rinkos jėgomis ir pačiu kapitalizmu. Už per didelį pasislinkimą į dešinę rinkėjai nubaudė Leiboristų partiją – pralaimėti paskutiniai ketveri rinkimai į Bendruomenių rūmus. Kai 2015 m. partijos lyderiu tapo Jeremy Corbyn ir vėl buvo užimtos tvirtos kairiosios pozicijos (J. Corbyn yra žinomas kaip demokratinis socialistas), 2017 m. rinkimai davė teigiamų rezultatų – parlamente laimėta 30 vietų daugiau nei per praėjusius rinkimus, o atotrūkis nuo konservatorių buvo tik 2,4 proc.
Prancūzijos socialistų partija (Parti socialiste) susiduria su dar didesniais sunkumais ir prezidento rinkimuose jų kandidatas surinko vos 6 proc., o parlamento – 7 proc. balsų (panašūs įvykiai nutiko ir 1969 m., kai partijos pirmtakė, Prancūzų darbininkų grupė, rinkimuose surinko vos 5 proc. balsų). Tokia situacija susiklostė dėl buvusio prezidento socialisto François’o Hollando vykdytos pernelyg draugiškos verslui politikos, nepaisant pažado kovoti su globalaus kapitalo įtaka. Pasiryžimą grįžti prie tikrojo kairės veido rodo tai, kad socialistų kandidatu tapo Benoîtas Hamonas – vienas iš tų, kurie atvirai pasisako prieš prezidento F. Hollando priimtus sprendimus. Taigi pasiryžimo reformuoti partiją netrūksta. Italijos centro kairės koalicija 2018 m. rinkimuose taip pat gavo mažiausiai balsų šio amžiaus parlamento rinkimuose (vos 22,9 proc.) ir finišavo treti.
[blockquote author=”Lukas Vaigauskas” sc_id=”sc709121052106″]Kol laikomasi savų vertybių ir įsitikinimų, rinkėjai atlygina už tai, suteikdami mandatą. Tie, kurie laikosi tvirtos ir nuoseklios pozicijos tam tikrais klausimais, įrodo, kad jais galima pasitikėti. [/blockquote]
Tačiau yra ir prošvaisčių. Ispanijos naujoji vyriausybė yra kairioji ir progresyvi. Vienuolika iš septyniolikos postų, ir labai svarbių, yra paskirti moterims: teisingumo ministerija, dvi pagrindinės finansų ministerijos, taip pat darbo ir sveikatos portfeliai. Skandinavijos valstybėse socialdemokratinės partijos išlieka valdžioje ir šiose pozicijose laikosi jau daugiau nei 70 metų.
Kokias išvadas galime padaryti? Kol laikomasi savų vertybių ir įsitikinimų, rinkėjai atlygina už tai, suteikdami mandatą. Tie, kurie laikosi tvirtos ir nuoseklios pozicijos tam tikrais klausimais, įrodo, kad jais galima pasitikėti. Žinoma, tai yra sunku: bėgant metams tam tikri dalykai gali įgyti kitokį kontekstą, kuris reikalaus pakitusios pozicijos, tačiau atsisakyti pagrindinių vertybių – lygybės, gerovės valstybės ir sąžiningo rinkos reguliavimo – jokiu būdu negalima. Laikytis tvirtų pozicijų yra sunku ir dėl to, jog didžiosios korporacijos visada yra priešingose barikadų pusėse ir gali mesti didžiulius resursus įtakoti politikų priimamus sprendimus. Bet politika turi tarnauti ne verslui, o žmonėms. O jei jau suprantama, kad buvo priimti netinkami sprendimai, niekada nėra vėlu pradėti keistis.
Lukas Vaigauskas yra LSDP narys, VU TSPMI studentas
