Įsivaizduokit: vieną dieną kovoji už savo garbę ir orumą, sieki sukurti savo valstybę ar bent jau įgyti teisę minimaliai lemti tai, kaip gyveni. Aplink mirtis, kraujas, skausmas. O kitą dieną supranti, jog esi vienas. Tavo artimiausias sąjungininkas nusprendė pasitraukti ir tave palikti. Kokios mintys turėtų apnikti po kelerių metų nesiliaujančios kovos?
Būtent tokioje situacijoje šiandien yra Rožavos regione šiaurės Sirijoje kovojantys kurdai. Tarsi to būtų negana, iš vienos pusės juos spaudžia turkai, kurių prezidentas grasina dar labiau padidinsiantis apsukas, o kitoje pusėje – Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas, kurio didžiausia ir stipriausia sąjungininkė yra Rusija. Tarsi tarp kūjo ir priekalo, kai vienintelė galimybė išgyventi – pasirinkti mažesnę blogybę. Kurdams teko sudaryti sąjungą su Basharu al-Assadu tam, kad nereikėtų kariauti dviejuose frontuose.
Panašu į tai, kad tie žmonės, kurie Lietuvoje įprastai garsiai reiškiasi užsienio politikos temomis, šiuo atveju neturi ką pasakyti. Nors labiau tiktų pasakymas „nenori“. Prisiminkime tas dienas, kai Lietuvos žiniasklaidoje gana aktyviai cirkuliavo naujienos iš Honkongo ir vaizdžiai buvo nupasakojami ten vykstantys protestai, kuriais reikalauta pagarbos teisės viršenybei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Vilniuje organizuotos palaikymo akcijos, kuriose dalyvavo, apie kurias kalbėjo ir pirmuoju smuiku griežė Mantas Adomėnas, o kiti kolegos jo veiksmus palaikė žodžiais bei įrašais socialiniuose tinkluose.
Kol neužpuolė „vanagai“, pabrėšiu, kad yra labai svarbu kalbėti apie Honkongą ir represinės Kinijos valdžios vykdomos nusikaltimus: to, kas vyksta, negalima niekaip pateisinti. Honkongo gyventojai nusipelnė gyventi geriau, laisvai, nusipelnė to, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės. Bet kodėl jau minėta kompanija nė žodžiu neužsiminė apie spalio 9 d. prasidėjusią Turkijos invaziją į Rožavą?
Gal kažkas sakys, jog tai netapačios situacijos, bet drįsčiau nesutikti. Tiek kurdai, tiek honkongiečiai kovoja už savo teisę į laisvą ir nesuvaržytą gyvenimą. Abi pusės kovoja su diktatūriniais režimais. Abi pusės aptarinėjamų režimų yra negailestingai pliekiamos: tik jei Honkonge centrinė Kinijos valdžia dar nedrįsta į gatves išridenti tankų, tai Rožavoje esantiems kurdų kariams tenka susidurti su labai realiomis kulkomis ir labai realiomis bombomis, krentančiomis iš labai realių lėktuvų.
Prezidentas savo komentare apie Siriją vietos kurdams nerado, o užsienio reikalų ministras šia tema sugebėjo pasisakyti vos sykį. Visgi vienas daugiau nei nulis. Ir vis dėlto kažkaip selektyviai ginama laisvė ir teisingumas.
Galbūt viskas yra daug paprasčiau? Galbūt atrinkimas, selektyvumas yra paaiškinami tuo, kad Kinija yra komunistinė autoritarinė valstybė, o Turkija – kapitalistinė autoritarinė valstybė ir NATO narė? Kitaip tariant, dvigubų standartų taikymas, kai du tavo grupiokai daro iš esmės vienodus nusikalstamus veiksmus, bet į vieną iš jų žiūri pro pirštus, nes daugiau laiko praleidžiate kartu ar, galbūt, įgyvendinate bendrą projektą.
Pro akis praleidžiamas ir dar vienas svarbus dalykas. Mėsmalė Rožavoje prasidėjo nuo JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimo iš šiaurės Sirijos atitraukti ten dislokuotus amerikiečių karius, kurie savo buvimu neleido Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui pradėti puolimo anksčiau. O juk to regiono kurdai buvo pagrindiniai JAV sąjungininkai „ant žemės“ kovoje su taip vadinama „Islamo valstybe“.
Tad, ar tikrai niekam net nešovė į galvą, kad tokį žingsnį nedraugiški Lietuvai Rytų kaimynai panaudos ne tik prieš mus ir NATO, bet ir siekdami kalti pleištą tarp Europos valstybių solidarumo? Antradienį Rusija ir Turkija susitarė dėl buferinės zonos ties Sirijos ir Turkijos pasieniu įsteigimo. Atitinkamos agentūros ir departamentai jau transliuoja žinią: „Rusija negali pasigirti Vakarų turima ekonomine galia, bet ji laikosi duoto žodžio.“
O gal ir buvo kilusi tokia mintis, bet kaip čia dabar pasakysi kažką prieš prezidentą, kuris piktinasi energiją taupančiomis lemputėmis, nes jos blogai šviečia ir jo odą daro oranžinę? Paskui dar lieps, jei esi Laurynas Kasčiūnas, pasikeisti Facebook profilio viršelio nuotrauką.
Trečiadienį D. Trumpas atšaukė sankcijas Turkijai, kurias buvo priverstas pritaikyti, kai po jo sprendimo išvesti karius kilo siautulys ne tik Demokratų partijoje, bet ir Respublikonų, o aštrios kritikos išsakyti nevengė net artimiausi prezidento bendražygiai. Amerikiečių kariai tada pasakojo apie jaučiamą gėdą. JAV sankcijos Turkijai pradėtos taikyti spalio 14 d. Praėjus devynioms dienoms, jos atšaukiamos. Kitaip nei pliaukštelėjimu Turkijai per ranką to pavadinti neįmanoma.
Bet vargu ar sulauksime kokios nors reakcijos iš tų, kurie prieš porą mėnesių kalbėjo apie honkongiečių laisvę. Kurdai jiems – antrarūšiai sutvėrimai ir savo nuostatų slėpti jie net neketina.
