Sąvoka emancipacija kilusi iš lotyniško žodžio „emancipatio“ – išsivadavimas, Senovės Romoje reiškusio sūnaus paleidimą iš tėvo globos, lygiateisiškumo įgijimą. Mūsų dienomis ją dažniausiai siejame su politinių ir visuomeninių moterų teisių sulyginimu su vyrais, kurios apima ir ekonominę autonomiją. Teisės, tačiau, be jas įtvirtinti padedančių praktikų, tėra tuščia deklaracija, galinti progresyvią idėją paversti antipodu.
[blockquote author=”” sc_id=”sc489515292488″]Dėmesį kreipiu į labiau sisteminę problemą, kai manipuliuojant motinystės tema, moterys tarsi savo valia stumiamos atsižadėti ar bodėtis kad ir kukliais, bet vis tik emancipacijos pasiekimais, pavyzdžiui, teise į mokslą, darbą, saviraišką, savarankiškumą.[/blockquote]
Panašu, kad būtent tai ir vyksta mūsų visuomenėje, kai moterys verčiamos rinktis tarp motinystės ir savęs realizavimo galimybių. Ir čia kalbu ne tik apie miego, poilsio, laiko trūkumą – amžiną mažus vaikus auginančių mamų palydovą. Dėmesį kreipiu į labiau sisteminę problemą, kai manipuliuojant motinystės tema, moterys tarsi savo valia stumiamos atsižadėti ar bodėtis kad ir kukliais, bet vis tik emancipacijos pasiekimais, pavyzdžiui, teise į mokslą, darbą, saviraišką, savarankiškumą.
Susiduriame su įdomiu paradoksu: viena vertus, motinystė Lietuvoje keliama ant pjedestalo – turime ta proga netgi atskirą minėtiną dieną, pripildytą sveikinimų, jausmingų linkėjimų ir gėlių. Bet tuo pačiu visiškai nutylime, paverčiant trivialiomis ir nematomomis, pastangas, kurių reikalauja vaikų auginimas ir rūpinimasis šeima.
Žvelgiant visuomenės akimis per žiniasklaidos jai siūlomus akinius, moters gyvenimas vertės įgyja tik tuomet, kai ji gali pasipuikuoti viešais pasiekimais ar svaiginančia karjera, t.y. perima vyrišką elgesio modelį. Tačiau viešas motinystės iššūkių, tikrųjų kasdienių patirčių, kurios persmelktos nuovargio, nerimo, įtampos ir skubėjimo, viešas aptarimas paverstas beveik tabu: kiekviena žino, saugant reputaciją apie tai verčiau neprasitarti.
Apklausoje dalyvavusios mamos prisipažino, kad jaučia didelį visuomenės spaudimą būti geromis (aš sakyčiau, tobulomis) mamomis, peršant viską, įskaitant karjerą ir nepriekaištingą, seksualumu spinduliuojančią išvaizdą, aprėpiančių „supermamyčių“ idealus. Taip formuojamą šiuolaikinės moters įvaizdį vertinčiau kaip gerai užmaskuotą aukų kaltinimą.
[blockquote author=”” sc_id=”sc720058899109″]Paslėpta žinutė lašas po lašo nuodija moterų savimonę ir savivertę, versdama įtikėti, kad jeigu nesusidoroji, pervargsti, kažko nespėji, esi prastos nuotaikos ir negali pretenduoti į grožio konkursą, kaltinti gali tik save.[/blockquote]
Paslėpta žinutė lašas po lašo nuodija moterų savimonę ir savivertę, versdama įtikėti, kad jeigu nesusidoroji, pervargsti, kažko nespėji, esi prastos nuotaikos ir negali pretenduoti į grožio konkursą, kaltinti gali tik save. O jeigu nebepajėgi draskytis keliais frontais, nebeapžioji emancipacijos siūlomų perspektyvų, gal vertėtų apsvarstyti ir grįžti prie tradicinio lyčių vaidmenų pasiskirstymo šeimoje, atsisakant visų profesinio ir asmeninio augimo ambicijų?
Taip formuojamas diskursas funkcionuoja kaip klasikinė moterų valdymo technika, pasireiškianti dvigubu kaltinimu. Kokį sprendimą bepasirinktų moteris – karjerą ar motinystę – visuomenės akyse ji visuomet lieka kalta: arba niekam tikusi motina, arba prasta darbuotoja.
Žaidimo taisyklės sukurpiamos taip, kad nėra jokios galimybės jas atitikti. Todėl siekiant išeities, belieka keisti pačias žaidimo taisykles. Ir pradėti, manyčiau, vertėtų nuo emancipacijos tikslų praplėtimo: atsikovojimo sau teisės apie motinystę kalbėti autentiškai, nepagražinant, nevyniojant į rožinę vatą.
