Lietuvos gyventojai didžiausia mūsų grėsme įvardija migraciją. 9 iš 10 apklaustų žmonių supranta, kad mažėjantis gyventojų skaičius kelia grėsmę jų pensijai. Visi savaip pajuto šios skausmingos problemos pasekmes ir grėsmes. Valdžia taip pat.
Vyriausybė Seimui neseniai pateikė svarstyti seniai žadėtą dokumentą – Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018-2030 m. strategiją.
Joje užsibrėžta, kad gyventojų skaičius iki 2030 metų Lietuvoje imtų didėti. Tam reikia įgyvendinti daug sisteminių sprendimų, kurie didintų gimstamumą, mažintų emigraciją ir skatintų emigrantų sugrįžimą, taip pat ilgintų mūsų gyventojų gyvenimo trukmę, mažintų mirtingumą ir gerintų žmonių gyvenimo kokybę. Iš viso, strategija numato nei daug nei mažai-12 uždavinių.
Kitaip tariant – atliktas titaniškas biurokratinis darbas, su jau įprastu priemonių planu (planuojama net 70 priemonių), kurių aš esu regėjusi šimtus, kaip ir tos visos popierinės, bet realybėje neveikiančios dar praeito Seimo patvirtintos Švietimo ar Sveikatos sričių strategijos. Arba, pavyzdžiui dar 2004 metais buvo sukurta Nacionalinė demografinės politikos strategija, 2005 metais – Ekonominės migracijos reguliavimo strategija. Ir tuomet beveik prieš penkiolika metų buvo diagnozuotos kone tos pačios emigracijos problemos, priežastys ir numatyta daugybė priemonių. Dabar irgi – priemonių daug ir įvairių, atsakomybė padalinta tarp įvairių žinybų. Kaip vienas Seimo narys migracijos komisijos posėdy smagiai pašmaikštavo – suneštinis priemonių balius. Labai lietuviška.
Bet padarykime išvadas, kodėl tos strategijos ir priemonės neveikia. Kodėl žmonės tebeemigruoja iš Lietuvos, kai nedarbo lygis pats mažiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį? Kodėl darbdaviai net mojuodami vakarietiškais atlyginimais neprisišaukia išvažiavusio mokytis ar dirbti jaunimo sugrįžti?
Akivaizdu, kad vien ekonominių priemonių neužtenka. Žmonės jau negrįžta vien dėl tokios pat kaip užsienyje uždirbamos algos. Naivu tikėtis ir, kad gyvenantys Lietuvoje ims planuoti vaikus – dėl 30 ar 50 eurų per mėnesį mokamų Vaiko pinigų. Juk Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Prancūzijoje gimstamumas tik šiek tiek didesnis už mūsų, nors pragyvenimo lygis netgi daug aukštesnis. Demografinę statistiką ten gerina imigrantai.
Kalbant apie demografijos ir migracijos politiką – reikia galvoje turėti kintančią tradicinę šeimos sampratą, kokias sąlygas turime šeimai funkcionuoti ir suderinti šeimą su darbu (gerai išvystyta viešoji infrastruktūra ir pakankamos viešosios paslaugos) bei galimybes jauniems žmonėms save realizuoti.
Jau 2004 metų Demografijos strategijoje pastebėta, kad šeimos samprata keičiasi. Jauni žmonės nori gyventi nebūtinai tradicinėse šeimose. Taip pat jie nori save realizuoti ne tik šeimoje, nori dirbti, lavintis, pagaliau turėti mėgstamą laisvalaikį, ir jie nori savirealizacijos nepriklausomai, ar vedę, ar turi vaikų, ar ne. Jiems norisi rinktis iš galimybių – leisti vaikus į lopšelį, darželį ar samdyti aukles. Paaugę vaikai dirbantiems tėvams, kaip nekeista, tampa didesne problema negu mažieji – nes kažkas paprastai bent pusę dienos vis tiek turi juos prižiūrėti, maitinti, vežioti iš mokyklos ir į būrelius. Čia norėčiau priminti ir būrelių bei prailgintų grupių problemą. Jeigu tėvai ryžtasi ne vienam, o visuomenės džiaugsmui, dviems ir daugiau vaikų, tai suma už kiekvieno vaiko lavinimą ir popamokinę veiklą susidaro dešimteriopai didesnė negu 30 eurų Vaiko pinigų.
Dar viena problema – vasaros atostogos. Savaitė vaikų stovykloje vienam vaikui kainuoja po kelis šimtus eurų, net jeigu ta stovykla – čia pat jo mokykloje. Savaičių per atostogas susidaro bent dešimt. Taigi, net jeigu vieną ar dvi savaites vaikas gaus prizą – stovyklą, dar tiek pat paatostogaus su tėvais, visą kitą vasaros laiką, praleis, geriausiu atveju, prie kompiuterio. Gal tai ir nėra visiškai blogis. Bet koks tėvas ar mama džiaugiasi tokiomis savo vaiko atostogomis?
Apskritai koks jaunas žmogus – matydamas tokią savo vaikų auginimo ir lavinimo perspektyvą – su džiaugsmu nuspręs juos gimdyti arba grįžti su vaikais gyventi į Lietuvą?
Nesu visiška skeptikė, norinčių grįžti atsiranda. Bet jie grįžta į Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Ten, kur gali ne vien geriau apmokamą ir įdomią darbo vietą susirasti, bet ir savo laisvalaikį, gabumus ir pomėgius realizuoti, kur gali rinktis, kaip augins ir lavins savo vaikus. Didmiesčiuose randa bent šiokią tokia infrastruktūrą. O kaip mirštantys regionai?
Deja, daugelis tuštėjančių regionų savivaldybių vis dar laukia, kad kažką sugalvos „centrinė valdžia“, galbūt iš dangaus nukris investuotojai, padidės grįžtančių emigrantų srautai. O pačios investuoti į infrastruktūrą arba bent jau informacijos skleidimą apie darbo vietas, kitas galimybes nenori. Iniciatyvų ėmėsi ant pirštų suskaičiuojamos savivaldybės – Utena, Birštonas, Šiauliai, Panevėžys, Širvintos, Tauragė. Jos ėmėsi teikti emigrantus dominančią informaciją.
Bet kokiems pokyčiams daryti reikia lėšų. Kitaip jokios strategijos neveiks. Kol kas Seimo Migracijos komisijoje Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategiją pristatę specialistai negalėjo atsakyti kiek šios strategijos įgyvendinimas kainuos ir ar pajėgsime visas priemones finansuoti. Vien tik vertinant didžiulę strategijos apimtį, kaštai turėtų būti labai dideli.
Vis dėlto laukti nebėra kada, dabar reikia titaniškų pastangų ne tik strategijai kurti, bet ir įgyvendinti, kad panaikinti tą žmonių nerimą – kas gi mums po gerų penketo metų uždirbs pensijas, ar ta Z karta, kurios atstovai dar mokyklos nebaigę jau svajoja kaip ištrūkti iš Lietuvos, ar tie vyresnio amžiaus mūsų gyventojai. Technologinių pokyčių fone jie tampa nesaugūs, net tam tikra prasme nepaisant patirties tampa vos ne beraščiais, nes valstybė nesudaro lygių galimybių siekti teisingo švietimo ar galimybių padidinti žmonių darbo produktyvumą per žinių gausinimą ir atnaujinimą, ypač vyresnių žmonių.
Darbo rinkoje atsiranda jaunimo kultas, vis dėl to darbdaviams vis sunkiau dėl jaunų darbuotojų konkuruoti. Seniai laikas imtis vyresniųjų, kuriuos reikia įtraukti aktyviomis priemonėmis į darbo rinką. Tą patvirtino ir Europos komisija, o ir EBPO.
Žinoma, galime sutikti ir su didesniu nei trys skaičiumi prioritetų, bet prioritetų būtinai reikia. Jų nėra, kaip ir tikrai nėra pakankamų lėšų strategijos įgyvendinimui. Tuo tarpu valdantieji niekaip nesiryžta pasistengti į biudžetą surinkti daugiau pinigų. Atvirkščiai – numatyta mokesčių reforma, kaip ir planuojamas išlindimo iš šešėlio skatinimas, bijau, kad nepadidins ženklesnio perskirstymo per biudžetą.
