Kovo 16 dieną Lietuvoje buvo paskelbtas pirmasis karantinas. Nepaisant to, kad tuomet atvejų buvo nepalyginamai mažiau, žmonės ėmė vengti viešojo transporto, rinkosi likti namuose, o užsisakyti maisto iš prekybos centrų tapo tikru iššūkiu.
Atsimenu, karantino metu einant atsiimti siuntinio iš paštomato, esančio prie Salomeikos, Vilniaus Senamiestis atrodė tuščias, lyg postapokaliptiniame filme. Nereikia būti prezidento ekspertų tarybos nariu, kad matytum: į antrąjį karantiną lietuviai žiūri kur kas mažiau rimtai.
Kas nutiko? Juk užsikrėtimo atvejų daug daugiau ir vien jų skaičius lemia tai, kad COVID–19 virusas palietė kur kas didesnę visuomenės dalį. Tad ir skeptikai, susukę rimtą veidą, nebeklausia: „O tu ką nors asmeniškai pažįsti, kas serga?“
Todėl vis dažniau išgirstame, kad žmonėms atsibodo karantinas, jie nuo jo pavargo ir tiesiog stengiasi gyventi „normaliai“. Panašią mintį girdėjome ir vasarą, kuomet buvome neoficialiai raginami keliauti dabar, nes vėliau jau nebebus galima, o juk kas galėtų ištverti du metus nekeliavęs?!
Elgesio nuovargis – niekuo dėtas
Trumpai tariant, paaiškinimas, kodėl žmonės uoliai nebesilaiko karantino yra toks: karantinui trunkant ilgai, žmonės pavargsta ir ima jo nebesilaikyti. Jis būtų aiškus ir įtikinamas, jeigu ne…
Jeigu klausimas apie karantino nuovargį ar elgesio nuovargį (behavioural fatigue) nebūtų gana nuodugniai svarstytas kitose šalyse, visų pirma, Jungtinėje Karalystėje. Šios šalies ministras pirmininkas kaip galėdamas atidėliojo pirmojo karantino datą teigdamas, kad jei tuomet būtų įvestas karantinas, atėjus antrajai bangai karantinas būtų nebeveiksmingas: žmonėms būtų susikaupęs elgesio nuovargis (behavioural fatigue) ir šie nebesilaikytų draudimų.
Toks pareiškimas netruko sulaukti mokslininkų dėmesio – daugiau nei 600 garsiausių šalies mokslininkų išsiuntė viešą laišką, raginantį įvesti karantiną. Be kita ko, tame laiške buvo rašoma, kad elgesį tyrinėjantys mokslininkai apie jokį „elgesio nuovargį“ niekada nebuvo girdėję, todėl gerokai nustebę prašė savo Prime’o pasidalinti tokį reiškinį atradusiais tyrimais.
Priešingai, rašė mokslininkai, SARS ir kitų epidemijų pavyzdžiai rodė, kad net ir baigus karantiną, žmonės dažniausiai lėtai grįždavo prie ankstesnio gyvenimo. Į visą tai mano dėmesį atkreipė britų mokslininkas Nigelas Harvey, kurio turėjau malonumo klausytis šią savaitę vykusioje nuotolinėje konferencijoje.
Taigi, jei nuovargis ir „atsibodimas“ čia niekuo dėtas, kodėl žmonės nesilaiko karantino ir, svarbiausia, ką daryti, kad pagerintume karantino laikymąsi?
Karantinas ir valdžios nekompetencija
Pirmas dalykas, į kurį atkreipia dėmesį tyrėjai, yra tai, kad pradžioje į COVID–19 buvo žiūrima kaip į stichinę nelaimę, tuo metu dabar koronos klausimas vis labiau suprantamas kaip valdžios nekompetencijos klausimas.
Pirmuoju atveju girdėjome žmonių susitelkimą ir net karo padėtį primenančią retoriką. O prieš antrąjį karantiną matėme tik susirūpinimą arba pyktį pakankamai nenuveikusia valdžia. Per vasarą sveikatos sistema nebuvo sustiprinta, nebuvo nuspręsta, kaip užtikrinsime paslaugas ne COVID–19 pacientams, praktiškai nieko nepadaryta ruošiantis mokinių grįžimui į mokyklas ir t.t.
Jei žmonių buvo prašoma beprecedenčių pokyčių, tai pati valdžia vasaros laikotarpiu neatrodė beprecendentiškai besiruošianti rudeniui. Paskutinis situacijos rimtumo nuvertinimas žmonių akyse buvo nenoras įvesti naujų ribojimų prieš rinkimus.
Jei valdžiai politinės kovos buvo svarbiau nei pandemija, kodėl turėtume stebėtis, kad žmonės nebežiūri į pandemiją taip pat rimtai kaip pavasarį?
Antra, ekspertai išskiria aiškią komunikaciją kaip ypač svarbų faktorių ribojimų laikymuisi. Ir šioje srityje artėjant rudeniui velnias koją būtų nusisukęs. Prisiminkime, pavyzdžiui, Verygos ištarą: „Mūsų veiksmuose logikos ieškoti nereikia“.
Nebuvo aiškiai pasakyta, kokie pamatuotini rodikliai lems naujo karantino įvedimą, nei ką darysime po dar vieno karantino raundo. Situacijai slystant iš rankų, kartas nuo karto verslas buvo raminamas teigiant, kad antro karantino įvedinėti nėra jokios prasmės (nagi nagi).
Buvo galima eiti į Žalgirio areną, bet reikėjo saugotis COVID–19 lauko kavinėje. Paskui buvo prezidento sudaryta ekspertų taryba. Tokiame fone dar rudens pradžioje sklido gandas, kad karantinas bus įvestas kelios dienos po rinkimų. Gando gyvybingumas parodo, kaip stipriai valstiečiai nevaldė komunikacinės padėties.
Realių darbų stygius ir komunikacijos nenuoseklumas ir neaiškumas yra dvi skirtingos priežastys, kodėl žmonės nebesilaiko karantino. Vieną grupę žmonių įtikinti karantino rimtumu užtektų sutvarkyti komunikaciją: aiškiai pasakyti, kokius skaičius siekiama pasiekti karantinu, ką darysime po jo, dar kartą pakartoti ir logiškai sudėlioti karantino taisykles.
Galų gale, situaciją turėtų pataisyti ir tai, kad vadovauti kovai prieš pandemiją imsis aukščiausia Vyriausybės narė – ministrė pirmininkė. Kita grupė lauks realių matomų darbų.
Galvosūkis naujajai valdžiai
Tuo priežastys, kodėl žmonės nesilaiko karantino nesibaigia. Kaip atskiras priežastis, reikalaujančias savitų sprendimų, galima būtų paminėti karantino nelogiškumus (pvz., ilgai praktikuotas leidimas eiti į krepšinio varžybas su kitais 5000 žmonių, tuo pat metu ribojant daug mažesnius susibūrimus), prastą valdžios atstovų pavyzdį (čia prasto pavyzdžio rekordus nuolat muša Seimas).
Svarbu ir tai, kad nors daliai žmonių karantinas reiškia tik tai, kad dabar dirbama iš namų, o ne ofiso, tai toli gražu nėra visų padėtis. Dalis būtinųjų darbuotojų yra priversti toliau eiti į darbą, net ir matydami, kaip užsikrečia jų artimesni ar tolimesni kolegos.
Tokioje situacijoje visiškai suprantama beviltiškumo padiktuota nuostata: „Vis tiek užsikrėsiu, tad kokia prasmė siaubingai saugotis po darbo?“ O ką jau kalbėti apie tuos, kurie apskritai prarado darbą.
Visoms šioms grupėms reikia savitų sprendimų, jei jas norime grąžinti prie paklusimo karantino reikalavimams. Šie sprendimai bus vienu sunkiausių galvosūkių naujajai valdžiai.
