Nesupraskite manęs klaidingai. Žiema man niekada nepatikdavo. Niekada nemokėjau slidinėti, čiuožinėti ir man nepatinka griuvinėti ant apledėjusio šaligatvio. Atvirai Jums sakau: nekenčiu žiemos, nebent tais atvejais, kai prisninga ir aplinkui būna balta balta, kur dairaisi.
Lapkritis, nors ir ne žiemos mėnuo, bet jo labiausiai nekenčiu. Bjauriausias mėnuo ever. Lapkrityje niekada niekas nevyksta (išskyrus šv. Kalėdų laukimą), anksti temsta ir atrodo, kad numirusi ne tik gamta, bet ir emocijos (ne veltui ir Vėlinės lapkrityje). O geriausias visos žiemos reikalas (vėl išskyrus šv. Kalėdas) yra matyti, kaip nuo sausio mėnesio ilgėja mūsų dienos.
Kai metus gyvenau ir dirbau Ispanijoje, žiemos visai nepasigedau. Dėstydamas ir gyvendamas Andalūzijos sostinėje, kur vidutinė žiemos temperatūra yra arti 5 laipsnių, džiaugiausi minimalia šiluma ir kiekvieną dieną sakydavau, kad tikrai galima gyventi be žiemos. Gyventi be žiemos galima Ispanijoje. Lietuvoje yra labai keista gyventi be žiemos. O šiais metais buvo visiškas siurrealizmas.
Šių metų vidutinė žiemos temperatūra nuo vidurkio pakilo daugiau nei 5 laipsniais. Vidutinė šios žiemos temperatūra +2,6 laipsnio šilumos, kai pastarojo trisdešimties metų vidutinė žiemos temperatūra buvo -2,8 laipsnio šalčio. Visiškas siurrealizmas, kai džiaugėmės dienomis, kai šiluma pasiekė ir +10 laipsnio. Ir jau taip šalta buvo lįsti į lauką, kai mūsų temperatūra nukrito iki -7 laipsnių šalčio. Taip, toks buvo mūsų šios žiemos šalčio rekordas – minus 7.
Žiema baigėsi šį savaitgalį. Ir aš atvirai jums sakau: man ne tik keista, man absoliučiai baugu. Atrodo, kad gyvenimas praėjo, o mes pasilikome. Pokytis yra toks drastiškai didelis, kad jo suvokti ir pripažinti yra neįmanomai sunku. Problemos mastas slepiasi po džiaugsmu šiltomis žiemos dienomis ir 10 laipsnių šiluma. Ir mums viskas buvo gerai. Tačiau problema yra. Kiekvieną dieną mes ją jaučiame ir matome. Ir ji turi būti įtraukta į visas politines darbotvarkes. Nuo savivaldos ir Seimo lygio iki Jungtinių tautų ir didžiųjų politikų formuotojų.
Galime kalbėti apie tai, kaip reikia absoliučiai transformuoti mūsų ūkį ir ekonomiką. Europos žaliasis planas yra pernelyg neambicingas. Neužtenka siekti tapti nulinį poveikį darančiu žemynu. Mes jau turime kalbėti apie tai, kad turime kurti teigiamą poveikį darančiu žemynu. Esame visos vakarietiškos civilizacijos židinys, pasauliui davęs demokratiją ir žmogaus teises.
[blockquote author=”Vaidas Rusys” sc_id=”sc269132028343″]Mūsų visų tikslas turi būti kiekvieno savo žingsnio ir veiksmo sąmoningumas klimato kaitos atžvilgiu. Ar mums tikrai reikia dar vienų naujų marškinių, ar be jogurto mirsime badu, ar mums tikrai reikia kilometrą iki prekybos centro važiuoti automobiliu, ar galime tiesiog nueiti?[/blockquote]
Dabar turime suteikti pasauliui ir kiekvienam žmogui viltį, kad pasaulis išliks ne tik mūsų vaikams, bet ir mums patiems. Būtent todėl planas turi būti dar ambicingesnis. O jo smaigalyje gali būti esminė žinutė mažinti vartojimą, nereikalingą išlaidavimą, maisto švaistymą ir trankymąsi automobiliais, kur nereikia ir kada nereikia. Mūsų visų tikslas turi būti kiekvieno savo žingsnio ir veiksmo sąmoningumas klimato kaitos atžvilgiu. Ar mums tikrai reikia dar vienų naujų marškinių, ar be jogurto mirsime badu, ar mums tikrai reikia kilometrą iki prekybos centro važiuoti automobiliu, ar galime tiesiog nueiti? Visam tam reikia kiekvieno sąmoningumo ir šiek tiek politinės vizijos, pasiūlant alternatyvą dabartiniam gyvenimo būdui. Juk būtent apie tai ir turi būti politika, o ne apie beprasmius ginčus dėl užimamų kėdžių.
Ispaniškos palmės ir ant medžių augantys apelsinai yra labai gražus Sevilijos žiemos vaizdas, ypač, kai nekenti žiemos. Tačiau Lietuvoje man norisi matyti apsnigtas pušis ir egles, baltu paklotu nuklotus laukus ir užsimetus „pašikniuką“ pasijausti trumpam vaiku, besileidžiant nuo artimiausio kalniuko.
