Auganti socialinė nelygybė, skurdas yra milžiniška grėsmė nacionaliniam saugumui, tiksinti bomba po valstybės pamatais.
Kol žymūs Lietuvos ekonomistai, politikai ir bankininkai ginčijasi, kaip šalyje matuoti skurdą (reakcija į faktą, kad pernai skurdas Lietuvoje didėjo), siūlau užeiti pas vienišą pensininką ir jo paklausti tiesiai: kaip tu išgyveni, žmogau?
[blockquote author=”” sc_id=”sc1339839805449″]Kaip gyveni, žmogau, už penkis ar 10 eurų?[/blockquote]
Ir čia toks servisas, kad tikrai patiks. Viskas įskaičiuota: pusryčiai, pietūs, vakarienė, šiltas vanduo ir šiluma, vaistai ir gydymasis, batai, rūbai ir koncertai. Rojus. Ir tik už kelis eurus per dieną. Ir važiuoti niekur nereikia. Viskas čia, Lietuvoje. Taip gyvena pusė šalies pensininkų. „Sodros“ duomenimis, apie 300 tūkstančių senjorų gauna 300 eurų neviršijančias ar vos keliais eurais didesnes pensijas. Ir čia kalba ne tik apie senjorus, bet apie visus, kuriems dažniausiai sunku sudurti galą su galu. Dirbantieji už minimalų atlyginimą, neįgalieji, vieniši tėvai
O tame rojuje, kur viskas įskaičiuota, būna audrų? Būna. Šią vasarą kaip žaibas iš giedro dangaus valdantiesiems trenkė oficiali statistika: skurdas Lietuvoje pernai padidėjo. Nežiūrint kylančios ekonomikos, didėjusių pensijų ir minimalaus atlyginimo. Labiausiai skurdas padidėjo tarp 65 metų ir vyresnių asmenų. Beveik 6 procentais.
Tai rodo, kad pensijų, kitų pajamų didinimas keliais ar keliolika eurų (kai kam gal ir keliasdešimt) problemų neišsprendžia. Geriausiu atveju leidžia išlikti tokiame pačiame apgailėtiname pragyvenimo lygyje. Bet gal šiemet jau bus geriau, juk valstybės biudžete numatyta net 618 milijonų papildomų eurų socialinei sričiai? Esminių pokyčių tikėtis sunku. Ne tik todėl, kad kylančias pensijas jau vakar suvalgė kylančios kainos.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1194651909119″]Ne statistika, o faktai: 2015 metais Lietuva socialinei sričiai skyrė 11,1 procento BVP (buvome antri nuo galo visoje ES).[/blockquote]
Pagrindinė priežastis – Lietuva vis dar viena iš mažiausiai lėšų socialinei sričiai skiriančių valstybių visoje ES, skaičiuojant pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP). Ne statistika, o faktai: 2015 metais Lietuva socialinei sričiai skyrė 11,1 procento BVP (buvome antri nuo galo visoje ES).
Tais metais Lietuvos BVP buvo 37,2 milijardo eurų. 2018 metų valstybės biudžete socialinei sričiai skirta 5,3 milijardo eurų, o prognozuojamas BVP gali siekti apie 44 milijardus eurų. Nesunku suskaičiuoti, kad lėšos socialinei sričiai sudarys apie 12 proc. BVP. Taigi esminių pokyčių per tuos trejus metus neįvyko. Tik nedidelis žingsnis pirmyn link ES vidurkio, kuris sustojęs ties 20 proc. riba. Žodžiu, atsiliekame. Smarkiai. Pensijų srityje – taip pat.
Galima skurdą matuoti vienaip ar kitaip. Ne čia turi būti ginčo esmė: skaičiuotėmis skurdo nesumažinsi. Juolab nelygybės. Vienos skaičiuotės palankesnės valdžiai – pasigirti, kitos – realybei pripažinti, bet iš esmės situacijos tai nekeičia. Kaip ir trupiniai nuo kylančios ekonomikos stalo – dar ne pyragai. Todėl politikams, besigiriantiems didžiule pažanga pensijų ir visos socialinės apsaugos srityje, pats baisiausias klausimas: kaip tu išgyveni, žmogau? Nesigirdi, kad kas klaustų. Arba nerūpi, arba gėda net klausti.
Post scriptum (1). Susitarimas dėl skurdo mažinimo
Būtinas visų politinių jėgų susitarimas dėl socialinės srities stiprinimo. Susitarimas dėl mokesčių (kad milijonieriai mokesčius mokėtų) ir dėl skurdo mažinimo. Ne tik dėl senjorų, bet ir dėl skurde gyvenančių vaikų, neįgaliųjų, vienišų mamų ir tėčių. Visiems jiems – sunkiausia. Jiems – viskas įskaičiuota. Iki cento.
Post scriptum (2). Skurdas, nelygybė ir nacionalinis saugumas
Vien tik karinės galios didinimas – nepakankama sąlyga nacionaliniam saugumui užtikrinti. Nacionalinis saugumas yra ir galia, ir valia priešintis. Nacionalinio saugumo strategijoje parašyta, kad socialinė ir regioninė atskirtis, skurdas mažina visuomenės atsparumą neigiamai išorės įtakai ir propagandai.
Post scriptum (3). Vienos bylos istorija
Gal pamenate senjorę Oną R., kurios pavardę 2016-ųjų pradžioje linksniavo visa žiniasklaida? Tuomet Ona. R. kreipėsi į teismą, prašydama padidinti pensiją iki 348 eurų, nes iš 190 eurų pensijos ji nepragyvenanti. Ona B. turėjo 32 metų darbo stažą Lietuvoje ir 11 metų darbo stažą Jungtinėje Karalystėje (iš kurios pensijos dar negaudavo). Moteris teigė, kad, sumokėjus mokesčius už butą, nusipirkus būtinų vaistų, jai lieka apie 40 eurų per mėnesį. Ir teismo prašė panaikinti valstybės institucijų sprendimą, o pensiją padidinti tiek, kad per dieną maistui, kitoms išlaidoms liktų bent po 6 eurus. Per dieną liktų bent po 6 eurus. Pasak pareiškėjos, maža pensija žemina jos orumą, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Čia norisi priminti, kad 2015 metais Europos Taryba priėmė išvadas dėl pensijų adekvatumo, kuriose pažymima, kad socialinės apsaugos priemonės visų pirma būtų taikomos minimalių pensijų arba kitų minimalių pajamų vyresnio amžiaus žmonėms.
Ona B. teisme nieko nepasiekė, jos skundas nebuvo net nagrinėtas. Dar ir šiandien ausyse skamba teismo argumentai: „pareiškėja neįrodė, jog šiandien ji negali išgyventi iš gaunamos pensijos“, „byloje nėra objektyvių įrodymų, kad paskirtos senatvės pensijos dydis neleidžia jai užtikrinti minimalių socialinių poreikių“, „pensija Onai R. paskirta remiantis galiojančia tvarka, o pati Ona R. ėmėsi aktyvių veiksmų užsitikrinti savo materialinę gerovę ateityje – išvyko dirbti į užsienio valstybę“ (kaip, beje, ir šimtai tūkstančių kitų Lietuvos gyventojų).
Tokia buvo pirmoji byla Lietuvoje dėl senatvės pensijos atitikimo Europos standartams. Kas pasikeitė nuo 2016-ųjų Lietuvoje? Matote esminį valstybės institucijų požiūrio pokytį į skurdą?
Kas paklaus: kaip išgyvenate, Ona?
Vilija Blinkevičiūtė, Europos parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, socialdemokratė
