Jei po kiekvienų viešai ištartų žodžių „skurdas“ ar „skurdo mažinimas“ į valstybės biudžetą įkristų euras, turėtumėme papildomus milijonus eurų socialiniam saugumui didinti. O tų kelių, keliolikos ar keliasdešimties milijonų reikia verkiant.
Papildomi 618 milijonų eurų socialinei sričiai, numatyti Vyriausybės parengtame ir Seimui pristatytame valstybės biudžeto projekte, – svarbus, kylant kainoms ir siaučiant infliacijai – neišvengiamas, bet tik vienas žingsnis skurdo mažinimo link. Net ir su šiais papildomais milijonais Lietuva atsiliks nuo ES valstybių vidurkio, pagal skiriamas lėšas socialinei apsaugai.
Trauktis jau nebėra kur: Eurostato duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje skurdo ir socialinės atskirties rizikos grupei buvo priskiriami net 30,1 procento Lietuvos gyventojų (871 tūkstantis). Iš jų net 168 tūkstančiai vaikų iki 18 metų.
[blockquote author=”Vilija Blinkevičiūtė” sc_id=”sc979211771617″]Trauktis jau nebėra kur: Eurostato duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje skurdo ir socialinės atskirties rizikos grupei buvo priskiriami net 30,1 procento Lietuvos gyventojų (871 tūkstantis). Iš jų net 168 tūkstančiai vaikų iki 18 metų[/blockquote]
Skurdas – ne vien tik asmeninės atsakomybės klausimas
Praėjusį mėnesį Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją dėl politikos, kuria užtikrinamos minimalios pajamos kaip kovos su skurdu priemonė.
ES valstybės raginamos kurti tokias minimalių pajamų sistemas, skirti tokią finansinę (ir ne tik) paramą, kuri leistų kiekvienam gyventojui pabėgti iš skurdo spąstų. Tai lyg toks socialinės apsaugos tinklas, pro kurį neprasprūstų nė vienas žmogus, kuriam reikalinga parama. Pirmiausia – vaikai, moterys, bedarbiai, nepilnos šeimos, vienišieji ir neįgalieji. Atlikti tyrimai rodo, kad daug žmonių ES negauna socialinių išmokų, į kurias turi teisę, dėl procedūrų sudėtingumo ar nežinojimo apie savo teises.
Ar rezoliucija reiškia, kad Europos Parlamentas siūlo visoje ES nustatyti vieningus minimalių pajamų dydžius? Ne. Bet kiekvienai valstybei nusistatyti savo minimalių pajamų rodiklį – taip. Ir išlaikyti jį net per ekonomines krizes – netaupyti mažiausias pajamas gaunančiųjų sąskaita.
Europos Parlamento rezoliucijoje konstatuojama (priešingai, nei dažnai teigiama Lietuvoje), kad skurdas ir socialinė atskirtis yra ne vien tik žmogaus asmeninės atsakomybės klausimas, šias problemas būtina spręsti bendrai.
O dabar – svarbiausia: rezoliucijoje nedviprasmiškai pažymima, kad skurdas susijęs ne tik su materialiniais ištekliais, bet ir su galimybe įsitvirtinti darbo rinkoje ir užsidirbti, bei su visuotinių, nemokamų ir aukštos kokybės viešųjų sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo paslaugų prieinamumu.
Valstybės narės tiesiogiai raginamos pradėti taikyti pakankamų minimalių pajamų priemones, kurios padeda sugrįžti į darbo rinką dirbti galintiems asmenims. Taip pat – švietimo ir mokymo programas, pritaikytas atsižvelgiant į paramos gavėjo asmeninę ir šeimos padėtį, kad būtų remiami nepakankamai pajamų turintys namų ūkiai.
Tad norint Vyriausybės pateiktą biudžeto projektą vadinti skurdo mažinimo biudžetu, reikėtų įvertinti ne tik pajamų didinimą, bet ir kaip numatoma spręsti kitas su skurdo mažinimu susijusias problemas – kaip keisis integracija į darbo rinką bei viešųjų paslaugų prieinamumas.
Kokios turėtų būti minimalios pajamos?
Europa laukia Suomijos eksperimento rezultatų. Suomijoje atsitiktinai atrinkta 2000 bedarbių grupė gauna jokiomis sąlygomis nesusaistytą 560 eurų sumą per mėnesį. Manoma, kad tai turėtų būti pakankama paskata sutikti dirbti laikiną darbą arba darbą ne visą dieną.
Eurostato duomenimis, 2016 metais Lietuvoje skurdo riba buvo 282 eurai vienam asmeniui ir 593 eurai 4 asmenų šeimai.
Praėjusiais metais Lietuvos mokslininkai apskaičiavo, kad minimalių asmens poreikių suma 2017 metais sudaro 238,35 euro. Šis skaičius turėtų būti dar didesnis, nes skaičiuojant buvo prognozuojama, kad infliacija sieks vos 1,8 procento. Deja, prekės ir paslaugos šiemet brango daugiau.
Vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija šiuo metu siekia apie 280 eurų. Kitų metų biudžete numatyta senatvės pensijas vidutiniškai kilstelti dar 30 eurų.
Tokie galėtų būti orientaciniai skaičiai pradedant diskusiją dėl minimalių pajamų ribos. Ir ji tikrai turėtų būti didesnė nei 150 ar 200 eurų.
Tačiau net ir padidintos pensijos reikš liūdną faktą, kad šimtai tūkstančių pensininkų, kurių pensija nesiekia vidutinės, ir kitais metais gyvens žemiau skurdo ribos. Priminsiu, kad 2015 m. spalį Europos Taryba priėmė išvadas dėl pensijų adekvatumo. Išvadose pažymima, kad socialinės apsaugos priemonės visų pirma būtų taikomos minimalių pensijų arba kitų minimalių pajamų vyresnio amžiaus žmonėms.
Biudžetas perteklinis? Deja
O kaip bus su našlių pensijomis? Jas būtina didinti. Nuo 2007-ųjų pradžios našlių pensijos vertė nesikeičia: buvo 70 litų, dabar – 21 euras.
Panaši situacija ir su našlaičių pensijomis, kurių vidurkis – vos per 30 eurų.
Yra ir kitų rekordų: devynerius metus nedidinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Vyriausybė siūlo bazinio atlyginimo dydį biudžetininkams didinti vos 1,5 euro – nuo 130,5 iki 132 eurų. Iki krizės šis dydis buvo 141,9 euro. Krizė baigėsi jau seniai. Laikas didinti atlyginimus. Ir ne keliais eurais.
Siekis didinti valstybės remiamas pajamas nuo 102 iki 122 eurų – sveikintinas (nedidėjo nuo 2008 m.), vis dėlto jis turėtų kilti dar aukščiau – proporcingai su minimalaus mėnesio atlyginimo didinimu.
Visi šie sprendimai, jei kalbame apie skurdo mažinimą, būtini. Visa tai reikalauja milžiniškų lėšų, kurios nenukris iš dangaus be esminės mokesčių reformos. Todėl sakyti, kad valstybės biudžetas perteklinis – pernelyg drąsu. Skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti – vis dar per skurdus biudžetas.
Jau minėtoje Europos Parlamento rezoliucijoje pažymima, kad valstybės turėtų padidinti minimalių pajamų sistemomis besinaudojančių asmenų, kuriems reikia paramos, skaičių.
Lietuvoje vyksta priešingas procesas: po įvykdytos piniginės socialinės paramos reformos, kai socialinės paramos teikimo funkcijos buvo perduotos savivaldybėms, paramos gavėjų nuolat mažėja. Mažiau skiriama ir paramos lėšų. Pavyzdžiui, 2015 metais iš 230 milijonų, skirtų socialinei paramai, savivaldybės paskirstė tik 103 milijonus eurų.
Reforma įvyko, bet skurstančiųjų nesumažėjo. Gal per daug jėgų skirta ir skiriama gaudant nepagrįstai gaunančius socialinę paramą, bet per mažai – ieškant nepagrįstai negaunančių socialinės paramos?
Akivaizdu, kad minimalių pajamų sistema Lietuvoje šlubuoja. Ir todėl tikslas turi būti ne tik kasmet, bent jau iki ES vidurkio, didinti valstybės išlaidas socialiniam saugumui, bet ir kurti efektyviai veikiančią minimalių pajamų sistemą.
