Lietuvoje yra vis dar gajus mitas, kad Rusiją valdęs prezidentas Borisas Jelcinas buvo didelis demokratas ir mūsų draugas, nes jam valdant Rusiją Lietuva tapo nepriklausoma ir laisva, iš jos buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Tai tiesa, bet ar dėl to, kad jis buvo demokratas?
Gal greičiau todėl, kad Rusijoje siautė ekonominė ir socialinė suirutė, ji buvo nusilpusi ir didele dalimi priklausė nuo Vakarų, pirmiausia nuo JAV finansinių injekcijų. B. Jelcinas neretai pateikiamas kaip antipodas autokratui V. Putinui, nors kažin, ar Jelcinas nebuvo toks pats autokratas, pradėjęs pirmą Čečėnijos karą ir pasmerkęs tūkstančius žmonių pražūčiai.
Kaip Rusijos politinis elitas, supęs B. Jelciną ir jis pats, suprato demokratiją ir kokios Europos troško Rusijos prezidentas, parodo neseniai paskelbti JAV prezidento B. Clintono ir Rusijos prezidento buvę slapti, privatūs, užrašyti telefoniniai pokalbiai, saugomi JAV prezidento Clintono bibliotekoje Arkanzase. Tiesa, prieš juos skelbiant, jie buvo atrinkti ir įvertinti buvusio prezidento Clintono bendradarbio, politikos profesoriaus J. Goldgeierio.
Prezidentai B.Jelcinas ir B.Clintonas savo bendru valdymo laikotarpiu 1993–1999 m. buvo susitikę net 18 kartų. Be to, jie dažnai kalbėjo telefonu ir susirašinėjo laiškais. Vokiečių savaitraštis „Spiegel“, paskelbęs dalį buvusių slaptų pokalbių, teigia, kad pateikta publikavimui medžiaga pakankamai informatyvi, kad galėtume įvertinti tikruosius prezidentų ir jų vykdytos politikos ketinimus.
Vienas iš JAV prezidento bendradarbių yra užrašęs tokį pokalbį:
„Borisas Jelcinas: Turiu vieną prašymą: perduok paprasčiausiai Europą Rusijai. JAV nėra Europoje. Europa turi rūpintis europiečiai. Ir Rusija yra pusiau europietiška, pusiau azijietiška.
Prezidentas (B. Clintonas): Tu nori ir Aziją turėti?
Jelcinas: Žinoma, žinoma, Billai. Mes kažkada dėl to turime susitarti.
Prezidentas (B. Clintonas): Aš nemanau, kad europiečiai to norėtų.
Prezidentas B. Jelcinas: Ne visi. Bet aš esu europietis, gyvenu Maskvoje, man čia patinka, o Maskva yra Europoje. Tu gali visas kitas valstybes turėti ir jų saugumu rūpintis. Aš paimu Europą ir rūpinuosi jų saugumu. Ne asmeniškai, bet Rusija… Bilai, aš galvoju rimtai.“
Laimei, B. Clintonas nepritarė tokiam Rusijos prezidento planui – pasidalinti Europą ir Aziją įtakos zonomis. Jis tai nuleido juokais, bet Rusijos prezidentas nejuokavo, o išreiškė tariamai demokratinio prezidento ir jo aplinkos viziją Europos ir būsimos Rusijos atžvilgiu.
Patys pokalbiai ir toks atvirumas tarp dviejų valstybių vadovų, rodo, kokie draugiški ir betarpiški buvo santykiai tarp JAV ir Rusijos prieš dvidešimt ir daugiau metų, valdant B. Jelcinui ir prezidentaujant B. Clintonui.
Kita vertus, vis daugiau JAV politinio elito Baltuosiuose rūmuose ir Kongrese tuomet jau laikėsi nuomonės, jog Rusija prarado supergalybės statusą. JAV prezidentas manė, kad NATO turi plėstis į rytus, nepaisant Rusijos priešinimosi. 1999 m. pirmosios Vidurio Europos šalys: Čekija, Lenkija, Vengrija tapo NATO narėmis. B. Jelcinas piktinosi ir rašė B. Clintonui: „Mano liaudis nuo šiol nusisuks nuo JAV ir nuo NATO. Aš tau primenu todėl, kad buvo labai sunku man žmones ir politikus savo šalyje įtikinti, kad jie palankiai žiūrėtų į Vakarus ir į JAV. Tai man pavyko, o dabar viskas veltui.“
Po penkerių metų NATO narėmis tapo ir Baltijos šalys, prezidentaujant Rusijoje Jelcino įpėdiniui V. Putinui, o JAV – G.W. Bushui.
Šalys turėjo priešingas pozicijas dėl įvykių Balkanuose ir dėl karo Kosove, bet sutarė dėl to, kad sunaikintų atominį ginklą, dislokuotą Ukrainoje. B. Jelcinas maldavo B. Clintono nebombarduoti Serbijos, bet B. Clintonas jo neklausė. Rusai turėjo daug kur nusileisti, nes buvo gerokai susilpnėję ir neretai buvo JAV prašytojai. JAV, siekdamos Rusiją paversi laisvos rinkos šalimi ir Jelcino asmenyje matydama Rusijos reformatorių, neretai į jo prašymus atsižvelgdavo, nepaisydamos atskirų oligarchų įsigalėjimo ir didelės jų įtakos Kremliuje.
1996 m. gegužę B. Jelcinas telefonu kreipėsi į B. Clintoną, prašydamas skubios finansinės pagalbos savo rinkiminei kampanijai. Jis kalbėjo: „Nesuprask manęs klaidingai, Billai, bet man skubiai reikia 2,5 milijardo dolerių kredito mano rinkiminei kampanijai, Rusijai. Man reikia pinigų pensijoms ir atlyginimams išmokėti. Jei jų nebus, bus labai sunku rinkiminės kampanijos metu.“
Dar tų pačių metų vasarį Rusija gavo 10,2 milijardo dolerių iš Tarptautinio valiutos fondo ir atskirai – 3 milijardus markių iš Vokietijos kanclerio H. Kohlio. Rinkiminiam štabui, kuris buvo įsikūręs Maskvos „Prezidento“ viešbutyje, talkino JAV prezidento patarėjų komanda. Ar tai neprimena dabartinio skandalo Vašingtone, kai prezidentas D. Trumpas ir jo komanda yra kaltinami ryšiais su rusais rinkiminės kampanijos metu, retoriškai klausia „Spiegel“.
Jelcino parinktas įpėdinis V. Putinas dar kurį laiką tęsė Jelcino gerų santykių su Vakarais politiką. Tačiau neilgai. Revoliucijos Ukrainoje ir baimė netekti įtakos Ukrainai paskatino Rusijos užsienio politikos radikalizaciją. Britų rašytojas ir žurnalistas Timas Marshallas, kurio knyga „Geografijos įkaitai“ (į lietuvių k. išvertė A. Katkevičius) tapo bestseleriu, daro išvadą, kad „Krymo aneksija parodė, kaip Rusija yra pasirengusi kariniais veiksmais apginti tai, ką ji suvokia kaip savo interesus regione, kurį vadina „artimuoju užsieniu“.
Tačiau V. Putinas, anot T. Marshallo, „atrodo, išmoko sovietų laikų pamokas, kai Rusija pernelyg išsiplėtė ir buvo priversta susitraukti. Atviras Baltijos šalių užpuolimas taip pat būtų per didelis išsiplėtimas ir nepanašu, kad įvyktų“.
15min.lt
