Šiemet, kaip niekada daug turistų aplankė Lietuvą. Tarp jų nemenką dalį, kiek tai matyti plika akimi, sudaro mūsų emigrantai su šeimomis iš Didžiosios Britanijos, Norvegijos ir kitų labiau išsivysčiusių vakarų Europos šalių. Gerai, kad jie bent atostogomis prisimena savo gimtą šalį.
Nidoje, kurioje itin kontrastuoja vidutinis vakariečių, daugiausiai vokiečių pensininkų sluoksnis su turtingais lietuviais, atvažiavusiais pasirodyti bei parodyti savo prabangius automobilius, vienoje kavinėje netyčia stebėjau tokią sceną. Dvi seserys tarpusavyje kalbasi lietuvių aukštaičių tarme. Aplink jas nerimsta dešimtmetis paauglys, kuris į savo motiną, vieną iš seserų, kreipiasi puikia anglų kalba. Motina jam atsako kur kas blogesne anglų kalba, bet ne lietuviškai, kurios vaikas, matyt, visiškai nemoka. Deja, tokių scenų mačiau ne vieną ir ne dvi: kai motinos, net atvažiavusios aplankyti savo tėviškės, nesivargina savo vaikus, atvažiavusius į Lietuvą, bent šiek tiek pamokyti lietuviškai. Taip, savanoriškai, pačių ne itin, matyt, išsilavinusių ir turinčių ne itin gilias lietuviškumo šaknis, dalies motinų emigrančių dėka, pamažu prarandame dalį savo tautiečių, virstančių airiais, anglais, norvegais ar amerikiečiais, turinčiais lietuviško kraujo.
Dėl emigracijos ir demografinių problemų nuo 1989 m. iki 2018 m. Lietuva prarado devynis šimtus tūkstančių piliečių. Europos Sąjungos institucijų duomenimis, jų sumažėjo nuo 3,7 mln. iki 2, 8 mln. Galima guostis, kad didžiulės emigracijos bangos neišvengė beveik visa Vidurio ir Rytų Europa. Rumunija per tą patį laiką neteko beveik 3,5 milijonų savo piliečių, Bulgarija – apie dviejų milijonų, Latvija – 800 tūkstančių. Bet štai Čekijos gyventojų skaičius apskritai nesumažėjo, nors pragyvenimas Čekijoje ir kaimyninėje Vokietijoje gerokai skiriasi.
Tai paaiškinama nuoseklia, solidarumą skatinančia socialine politika ir saikingu skirtumu tarp turtingųjų ir mažiau turtingų. Lietuva, anot įtakingo lenkų dienraščio „Rzeczpospolita“, sparčiausiai mažėja iš visų ES šalių ir tai gali turėti įtakos Lietuvos saugumui, jau nekalbant apie tai, kad vis didės darbo jėgos trūkumas. Prieš tris dešimtmečius gyventojų tankumas Lietuvoje siekė 65 gyventojus viename kv. kilometre, o dabar gyventojų tankumas Lietuvoje yra vos 44 žmonės viename kv. kilometre.Tai yra tris kartus mažesnis tankumas nei Lenkijoje. Dar blogesnė padėtis yra Latvijoje – 35 gyventojai, ir Estijoje – vos 29 gyventojai. Lietuvoje, pasak Lietuvos socialinių tyrimo centro vadovės S.Mikulionienės, duotame interviu tam pačiam lenkų leidiniui, paskutiniais dešimtmečiais išnyko du tūkstančiai kaimų.
[blockquote author=”” sc_id=”sc565519504897″]Dėl emigracijos ir demografinių problemų nuo 1989 m. iki 2018 m. Lietuva prarado devynis šimtus tūkstančių piliečių. [/blockquote]
Lenkijai pavyko stabilizuoti savo gyventojų skaičių ir jis dabar yra toks pats kaip prieš dešimtmetį. Joje gyvena 38 mln. žmonių. Lenkams demografinė krizė buvo aktuali anksčiau, kai iš jų šalies išvyko apie milijonas lenkų. Jų vietą užpildė ukrainiečiai. Vien Varšuvoje priskaičiuojama apie vienas milijonas dirbančių ukrainiečių. Jiems integruotis Lenkijoje padeda kalbų panašumas ir noras kuo greičiau naudotis aukštesnio gerbūvio standartais. Lenkijos gyventojų išvykimą iš šalies dalinai sustabdė nemenka parama šeimoms, auginančioms ne mažiau kaip du vaikus. Už antrą vaiką ir kitus vaikus mokama šeimoms po 500 zlotų už kiekvieną vaiką.
Emigracija iš Vidurio bei Rytų Europos šalių daugiausiai vyksta į turtingą Vakarų Europą ir į Skandinavijos šalis. Šios šalys taip pat turi prisiimti atsakomybę, kad laisvai atvėrė savo darbo rinką jaunai, pigesnei darbo jėgai iš šio Europos regiono. Žiūrėdamos tik savo ekonominės naudos, jos padėjo nususinti Vidurio bei Rytų Europos šalis ir sudarė prielaidas sparčiam jų nykimui. Ypač tai aktualu mažesnėms valstybėms, kaip Lietuva, Latvija ar Estija.
Kai 2004 m. Europos Sąjunga priėmė didžiulį būrį sąlyginai skurdžių valstybių, Vokietijos kancleris G.Schröderis pasiūlė įvesti joms septynerių metų pereinamąjį laikotarpį, kad būtų galima išvengti ekonominio ir socialinio šoko naujoms ES šalims. Tačiau Anglijos premjeras T.Blairas, Švedijos vyriausybė, o paskui jas ir kitos šalys, viena po kitos atvėrė darbo rinkas ir į jas plūstelėjo didžiulė emigrantų banga, nenuslūgusi iki šiol. Išvažiavo jauni, darbingi, šeimas galintys kurti ir auginti vaikus savo šalyje, žmonės.
Reikia pasakyti, kad prie spartaus darbo rinkos atvėrimo prisidėjo ir Vidurio bei Rytų Europos vadovai, darę spaudimą vakariečiams, nesupratę staigios ir didžiulės emigracijos grėsmės. Ten, kur buvo suprasti didelės emigracijos pavojai, pavyzdžiui Čekijoje, pasielgta visai kitaip, nei, pavyzdžiui, Baltijos šalyse. Panašu, kad mes Lietuvoje savo nykimo mąsto iki šiol neapmąstėme, džiaugiamės savo vaikais, planuojančiais mokslus ir būsimus darbus turtinguose Vakaruose, sekdami pasakas apie laimingus emigrantus svetur ir transliuodami jas visais Lietuvos TV kanalais. Taip mąstydami palaipsniui prarasime savo tautą, o vėliau ir valstybę, jei laiku nesugebėsime bent stabilizuoti savo demografinės padėties, užtikrinti solidžią paramą šeimoms, auginančioms vaikus, suteikdami galimybę savo žmonėms uždirbti ir padoriai gyventi čia, Lietuvoje.
