Lietuva ir jos valdžia myli Ukrainą, padeda jai moraliai ir šiek tiek materialiai. Kiek apskritai gali padėti 2,8 mln tauta beveik dvidešimt kartų už ją didesnei, pati gaudama milijardines finansines injekcias iš Europos Sąjungos.
Lietuviai su ukrainiečiais palaiko ryšius dar nuo Didžiojo kunigaikščio Gedimino ir jo įpėdinio Algirdo laikų, kai lietuviai valdė Kijevą ir nemažą dalį jos vakarinių žmių. Šiandien Ukraina pagal plotą yra didesnė už Prancūziją, o pagal gyventojų skaičių gerokai pralenkia Lenkiją. Tiesa, Rusijos agresija Ukrainos plotą ir gyventojų skaičių šiek tiek sumažino. Tačiau solidarumas su Ukraina ypač Vidurio Rytų Europoje nuo to padidėjo
Ukrainiečiai atsakydami į mūsų meilę ir rūpestį, taip pat myli mūsų šalį. Jie padeda mums spręsti dmografines problemas, pakeisdami mūsų išvykstančią į Vakarus darbo jėgą į ukrainietišką. Be jų, galbūt, net bankrutuotų lietuviškos statybinės firmos, statančios prabangius viešbučius sostinėje, užsidarytų ne viena Vilniaus taxi bendrovė, kurios laikosi tik imigrantų – daugiausia ukrainiečių dėka.
Tiesa, jie nekalba lietuviškai, jų integracija valdžios nesirūpina, bet Vilniaus taxi keleiviai prie to jau priprato. Be to nemaža dalis vilniečių dar prisimena rusų kalbą, kuria susikalba su ukrainiečių statybininkais ir taksistais. Kita vertus, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių kalba taip pat neturėjo valstybinio statuso. Kiekviena tauta kalbėjo svaip, o rašė senąja slavų kalba, panašia daugiau į baltarusių ir ukrainiečių, nei į lietuvių.
Ukrainiečių skaičius Lietuvoje turi tendenciją didėti, nes jų tėvynėje yra kur kas sunkiau gyventi nei Lietuvoje ir jie, kaip ir dalis lietuvių, traukia į Vakarus. Tik lietuvių akimis Vakarai yra Airija, Didžioji Britanija,Vokietija ir Norvegija, o ukrainiečiams Vakarai yra jau Lietuva ir Lenkija ir statybose užsidirbti čia galima kur kas daugiau nei Ukrainoje.
Europos Sąjunga taip pat myli Ukrainą. Nuo 2014 m., kai Ukraina tapo asocijuota Europos Sąjungos nare, ji iš ES gavo apie 11 milijardų eurų, įskaitant kreditus. Šiais metais jai ruošiamasi skirti dar apie vieną miliardą eurų. Tačiau tam gali sutrukdyti grupės ES parlamento deputatų užsakyta studija apie tai, kaip duodami ES pinigai yra panaudojami Ukrainoje.
Ši studija pateko įtakingam vokiečių savaitraščiui „Spiegel“, kurią jis paviešino visuomenei. Iš studijos aiškėja, kad ukrainiečių oligarchams priklausančios firmos kartu su kai kuriomis ES ir Šveicarijos firmomis nesumokėjo Ukrainos valstybei šimtus milijonų mokesčių. Briuselyje, anot „Spiegel“ seniai buvo žinoma apie mokestines aferas Ukrainoje. Tačiau į jas buvo žiūrima pro pirštus, nes nenorėta visiškai sugriauti ir taip labai menką prezidento P. Porošenkos autoritetą ir smunkantį Ukrainos įvaizdį Vakarų visuomenės akyse.
Pasak ekspertų studijos ES parlamentarams, didžiausios mokestinės aferos vyko Ukrainos plieno gamybos ir geležies rūdos eksporto įmonėse, kurios vienos iš nedaugelio ukrainiečių įmonių lygiaverčiai dalyvauja pasaulinėje rinkoje. Per dvejus 2015 – 2017 metus jos gavo 520 mln eurų pelną, nesumokėdamos valstybei nei cento. Iki 2017 m. be Ukrainos oligarchų šiose mokesčių vengimo aferose dalyvavo ir garsus rusų milijardierius R. Abramovičius bei žinoma šveicarų firma Farrexpo. Mokesčių sukčiavimo operacijose dalyvavo ir Ukainos valdininai, matyt, gavę atitinkamas sumas iš oligarchų nuslėpto pelno.
Europos sąjungos ekspertai nustatė, kad mokestiniai sukčiavimai vyko ne tik geležies rūdos, plieno lydymo įmonėse, bet ir kalnų kasybos bei agrarinėse įmonėse. Jos visos padarė nuostolių Ukrainos valstybei už tris milijardus eurų.
Lenkija, kaip ir Lietuva ilgą laiką buvo viena iš palankiausiai nusiteikusių valstybių Ukrainos atžvilgiu. Tačiau pastaruoju metu Varšuvos santykiai su Kijevu gerokai atvėso. Tai įvyko ne tik dėl skirtingo praeities vertinimo ir dėl nacionalizmo sustiprėjimo abiejose pusėse. Taip pat ir dėl to, kad padėtis Ukrainoje kelia didelį susirūpinimą Lenkijos politikams, verslo ir visuomenės veikėjams, politologams.
Nors Ukrainos valdžia deklaruoja strateginį kursą į Europos Sąjungą ir NATO, padaryta dalis reformų, kurių reikalavo Vakarai, pagal 2018 m. birželio mėn. apklausas, atliktas Rating grupės, tik 51 proc. ukrainiečių paisakytų referendume už Ukrainos prisijungimą prie Europos Sąjungos. Už prisijungimą prie NATO pasisakytų 47 proc. apklaustųjų, o 33 proc. būtų prieš. Rytiniuose ir pietiniuose Ukrainos rajonuose pasisakančių už prisijungimą prie Vakarų struktūrų – NATO ir ES yra gerokai mažesnis. Daugėja neapsisprendusiųjų skaičius, o tai, pasak lenkų žurnalo „Naujoji Rytų Europa“ („Nowa Europa Wschodnia“, 5/2018), yra palnki tendencija Rusijai.
Minėtas lenkų leidinys atkreipia dėmesį į tai, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį iš esmės nepasikeitė Ukainos elitas. Politikoje ir ekonomikoje dominuoja tie patys buvę komjaunimo veikėjai, sumaniai privatizavę valstybines įmones ir tapę oligarchais bei politiniais lyderiais. Kai kurie iš jų yra aiškiai prorusiški. Pavyzdžiui, Odesos ir Charkovo merai, už kuriuos rinkimuose balsavo daugiau kaip 50 proc. rinkėjų.
Išlikusi didžiulė korupcija, ką patvirtina „Spiegel“, teismų ir prokuratūros neveiksnumas, daugiau simbolinis ir neefektyvus valstybinių institucijų darbas, įstrigusi policijos reforma, praktiškai neįgyvendinta valstybės saugumo pertvarka (išskyrus kontržvalgybos) kelia rūpestį, kad Ukrainos provakarietiškas kursas gali keistis. Prie to pridėkime milijardines Ukrainos skolas, kurias teks išmokėti užsienio investuotojams. Tik šiemet jai teks sumokėti 6,5 milijardo dolerių. Tai didžiulė našta ir taip sunkiai kvėpuojančiai Ukrainos ekonomikai.
Sekinantis valstybę karas nėra populiarus Ukrainos gyventojų tarpe. Rusijos primesta Ukrainai išsekinimo taktika rytų fronte, kurią lydi abiejų pusių apsišaudymai ir pastovios žūtys yra labiau palankūs Rusijai, nei Ukrainai.Tai patvirtina ir sociologiniai tyrimai, kurie rodo, jog iš naujo prezidento ukrainiečių dauguma (63 proc.) pirmiausia tikisi karo nutraukimo rytinėje šalies dalyje. Prorusiški Ukrainos politikai tokį karo nutraukimą sieja su“ pragmatine“ politika Kremliaus atžvilgiu, susitaikymu su Krymo praradimu ir ypatingu Dombaso statusu, suvokdami, kad raktas nuo karo nutraukimo durų yra ne Kijeve, o Maskvoje.
Stebėtojus neramina ir artėjantys prezidento bei parlamento rinkimai ateinančių metų pavasarį. Naujų lyderių, galinčių užtikrinti vakarietišką kursą nelabai matyti. Apklausose pirmauja buvusi premjerė, dabar laikoma prorusiška politike, Julija Tymošenko. Tarp favoritų išlieka dabartinis prezidentas P. Porošenko, nors ir turintis gana menkus reitingus. Jį palaiko vos apie aštuoni proc. rinkėjų ir dalis įtakingų oligarchų, su kuriais yra sudaręs susitarimus dėl jo palaikymo. Tarp jų ir buvęs nuversto prezidento V. Janukovičiaus rėmėjas milijardierius Rinatas Achmetovas ir D. Firtašas ir visa eilė smulkesnių verslininkų. Abejojama, ar su tokia aplinka P. Porošenko sugebės Ukrainą nuvesti į Vakarus, jeigu jis bus vėl išrinktas prezidentu.
Dar viena pavojinga tendencija provakarietiškam Ukrainos kursui, ryškėjanti Kijeve, yra vadinamo trečio kelio pasirinkimas, nestojant šaliai nei į Europos Sąjungą, nei į NATO. Beje Vakarai Ukrainai ir nežada greito įstojimo į šias struktūras. Toks „trečias“ kelias yra sveikinamas Kremliuje, kaip ir kai kuriosr ES šalių sostinėse. Anot lenkų apžvalgininko Pawelo Kosto, Ukrainos kelias į Vakarus, primena greitą važiavimą kalnų serpentinais, kai nėra garantijos, kad už staigesnio posūkio neatsidursi griovyje, kuriame lauks „pagalbos ištiesta ranka“ iš Kremliaus.
15min.lt
