Prabėgus dviem savaitėms po sausio 1-osios, socialdemokratų bendruomenė sutiko Naujuosius metus senuoju stiliumi (pagal Julijaus kalendorių).
„Kiekviena tauta turi savas tradicijas bei papročius. Natūralu, kad daugiakultūriniame Vilniuje ir daugiatautėje socialdemokratų bendruomenėje gilias tradicijas turinčios didžiosios kalendorinės metų šventės nesutampa. Vienas tradiciškiausių ir efektyviausių būdų pabrėžti grupės tapatumą yra jos nariams švęsti šventę kartu. Bandome kurti naują tradiciją-švęsti senuosius Naujuosius metus. Tikiu, kad tradicija prigis ir šis susibūrimas taps viena šilčiausių ir gražiausių švenčių“,-sakė renginio iniciatorius, Vilniaus miesto skyriaus pirmininkės pavaduotojas Valentin Gavrilov.
Kaip pasakojo Naujamiesčio poskyrio atstovės, turinčios ilgametę patirtį organizuojant ir kuriant šios šventės tradicijas Perspektyvos grupėje, prieš senuosius Naujuosius metus derėtų atiduoti skolas, atsiprašyti artimųjų už skriaudas. Per Naujuosius metus priimta rengtis kuo ryškesnėmis spalvomis, lankomi kaimynai, vaišinami ar paprasčiausiai linksminamasi. Senovėje per šias šventes į kiekvienus į namus užeidavo vyrai, barstydami grūdus ir linkėdami gero derliaus.
Renginio metu nepamirštas ir kitas svarbus šventės akcentas – degustacija. Išradingos ir linksmos vedėjos pasakojo, kad pagrindinis senųjų Naujųjų metų vaišių akcentas būdavo „Vasilijaus košė“, ją virti tekdavo keturias valandas. Stebuklingosios košės nebuvo, tačiau bendramintės Liudvikos iškeptas sūrio pyragas sulaukė pagyrų, po to namų šeimininkės (Vilniaus skyriaus pirmininkės Auksės Kontrimienės) supjaustytas ir visų panaudotas pagal paskirtį.
Vakaro metu į dėžutę mesta po pinigėlį, taip prisiminta dar viena tradicija-pinigai namams atneša laimę.
Visi gerai žino posakį: „Kaip miestas, taip savi papročiai“. Vilniuje ši, kaip ir kitos didžiosios šventės, buvo švenčiamos ypač iškilmingai, miestiečiams grieždavo muzikantai, XIX a.pabaigoje mieste pradėjo plisti Vokietijos atėjusi tradicija puošti eglutes.
Naujieji metai skirtingose kultūrose švenčiami skirtingu laikotarpiu: vienur sutapatinimi su žiemos saulėgrįža, kitur su pavasario lygiadieniu, derliaus šventėmis. Kai kurių kitų religijų bei kultūrų Naujieji Metai švenčiami kovo bei balandžio mėnesiais, tačiau yra švenčiamų ir rudenį.