Pastarosiomis savaitėmis Lietuva visai ne savo noru buvo įtraukta į konservatorių ir Mykolo Majausko išsiskyrimo dramą su visais šiam žanrui būdingais elementais. Drąsa nesutikti, ginčai, pykčiai, nusivylimas, išdavystė, žiaurumas ir susidorojimas, kol galiausiai buvo prieita prie gan logiško tokiam scenarijui finalo – Mykolas Majauskas, vis kartodamas, koks jis nepriklausomas ir savarankiškas žmonių atstovas, praneša apie savo pasiryžimą kandidatuoti į Vilniaus merus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Mykolo Majausko sprendimas yra žmogaus, su kuriuo buvo politiškai susidorota, kerštas ar tiesos paieškos. Bet, kaip mėgdavo sakyti kita konservatorė Rasa Juknevičienė, – kas galėtų paneigti, kad..? Kad visa ši Mykolo atsiskyrimo drama tėra tik gerai konservatorių surežisuotas ir suvaidintas spektaklis?
Pradėkime nuo to, kad viešai perdėtai demonstruojamam konservatorių pykčiui iš tiesų nėra jokio objektyvaus pagrindo. Konservatoriai šioje situacijoje nepraranda visiškai nieko, daugiau – jie iš jos gali ir laimėti. Sunku būtų patikėti, kad šio fakto gali nematyti tokie patyrę politikos vilkai kaip Jurgis Razma, Kęstutis Masiulis, Rasa Juknevičienė ar politines pajėgas šiuose rinkimuose rikiuojantis konservatorių strategas Andrius Vyšniauskas. Tad ir jų nuostaba, pyktis ir komentarai šia tema atrodo pritempti.
Nesunku suskaičiuoti, kad konservatorių organizacija išlaiko viską – jiems ir toliau priklausys Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postas, Mykolas Majauskas viešai žadėjo palaikyti valdančiųjų politiką, o ir be jo – balsų valdančiųjų daugumoje pakanka. Į konservatorių jau iškeltą kandidatą Valdą Benkunską investuojami pinigai niekur neprapuola – jis Vilniaus rinkėjui yra pristatomas kaip gerai išreikštas sąrašo lyderis. Tad, ko gi išgyventi? Dėl Valdo Benkunsko sumenkusios galimybės tapti Vilniaus meru? Bet ar jis kada nors ją turėjo?
Pranešdami apie savo sprendimą iškelti Valdo Benkunsko kandidatūrą į Vilniaus merus konservatoriai nustebino ne vieną. Net ir patys didžiausi jų šalininkai tiesiai šviesiai rėžė, kad šis pasirinkimas yra sostinės atidavimas Artūrui Zuokui be jokios kovos.
Reikalas tas, kad nepaisant ilgametės darbo savivaldoje patirties, būtent Valdo Benkunsko kandidatūra buvo pati silpniausia – savo politine patirtimi, svoriu ir labiausiai – žinomumu, jis nė iš tolo negali prilygti partijos kolegoms – nei Monikai Navickienei, nei Radvilei Morkūnaitei-Mikulėnienei, nei Pauliui Saudargui, kurie ne tik yra labai gerai matomi viešojoje erdvėje, bet ir ne po kartą laimėję vienmandatėse apygardose Vilniuje.
Be žinomumo ir politinio svorio stokos, Valdas Benkunskas yra labiausiai pažeidžiamas iš visų, nes būtent jis jau daugelį metų dirba Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, jau ne vieną kadenciją yra dabar veikiančios mero Remigijaus Šimašiaus komandos dalis bei kuruoja labiausiai pastaruoju metu gyventojų kritikuojamas sritis – šilumos ūkį, sporto infrastruktūrą, kuriai priklauso ir daugybę milijonų kainuosiantis Nacionalinis stadionas, ir vis neužbaigiamas, net beveik dvigubai išbrangęs Lazdynų baseinas.
Mažai žinomo ir stipriai pažeidžiamo kandidato metimas į kovą dėl miesto, kuriame konservatoriai turi daugybę interesų, atrodo ne tik keistai, bet ir nelogiškai.
Ir čia, kur buvęs, kur nebuvęs, po mėnesį trukusios ir daug žiniasklaidos dėmesio sulaukusios dramos ir atsiribojimo nuo konservatorių, į kovą dėl Vilniaus stoja dar Andriaus Kubiliaus į Lietuvą parkviestas Mykolas Majauskas. Majauskas ne tik turi viską, ko neturi Valdas Benkunskas, – charizmą, didelę politinę patirtį ir žinomumą, bet ir dar daugiau – ne tik yra atribotas ir atsiribojęs nuo konservatorių – jis yra jų auka ir kankinys. Tai, norint laimėti Vilniuje, yra labai svarbu.
Nors konservatoriai mėgsta girtis, kad jie turi pasisekimą Vilniuje, tai – tik dalis tiesos. Vis dėlto, nepaisant gerų rezultatų Seimo rinkimuose, konservatorių rezultatai rinkimuose į savivaldybę ar merus niekuomet nebuvo labai geri. Konservatorių partija Vilniuje niekada nėra gavusi daugiau nei dešimt vietų iš penkiasdešimt vienos savivaldybės taryboje, o konservatorių liūdnai pagarsėję merai buvo išrinkti ne tiesiogiai, o po politinių sandėrių miesto taryboje.
Tiesioginiuose merų rinkimuose konservatoriai taip pat stabilūs – abu kartus Vilniuje jie liko ketvirti, o jų kandidatai rinko 8-9 proc. palaikymo. Ką jau kalbėti apie vadinamąjį politinės švytuoklės principą, kai rinkėjai nusisuka nuo valdančiųjų ir pasirenka jų politinius oponentus.
Akivaizdu, kad nepaisant pačių konservatorių ir jų užsakytų viešųjų ryšių agentūrų kartojamų mantrų, būnant konservatoriumi, Vilniaus mero postą laimėti būtų labai sunku, jei iš viso įmanoma.
Tad panašu, kad vieša drama tarp konservatorių ir Mykolo galėjo kilti ne šiaip sau – per ją žmonėms galėjo būti įteigta mintis, kad Majauskas nebėra konservatorius, net priešingai. Maža to, savo pareiškimais apie neva būsimą nepriklausomumą ir savarankiškumą, Majauskas prideda dar vieną galimą sėkmės elementą – formalų atsiribojimą nuo politinių organizacijų.
Toks tikras ar imituojamas statusas gali būti nemažas akstinas Vilniaus rinkėjui rinktis Majauską, nes kaip rodo patirtis – ši formulė imituoti nepriklausomumą yra labai veiksminga – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio, t.y. penkių didžiausių miestų merai buvo išrinkti kaip nepriklausomi kandidatai.
Dalyvaudamas rinkimuose, priešingai nei V. Benkunskas, Mykolas Majauskas turi realią galimybę rinkti ne tik dešiniuosius, centro-kairės, bet ir neapsisprendusiųjų balsus, – šio politiko ištisus metus vykdyta politinė kampanija, projektai, vieši pasisakymai ir veiksmai gali pritraukti ne tik lojalų dešinįjį rinkėją, kuriam Mykolas taip ir liks dešiniųjų pažiūrų Andriaus Kubiliaus mokiniu, bet ir kėsintis į centro, kairės ir neapsisprendusių rinkėjų balsus ir iš dalies kandidatų atimti tiek jau turimą palaikymą, tiek ir sumenkinti tikėtiną jų balsų prieaugį.
Tai reiškia, kad visi kandidatai gali netekti po šiek tiek balsų, bet labiausiai tai, žinoma, liečia Artūrą Zuoką ir Luką Savicką, kurie savo tipažu labai primena Mykolo kuriamą personažą – charizmatiški, energingi ir į progresą orientuoti vyrai, tik Mykolas yra ne toks galimai susitepęs kaip Zuokas ir kur kas labiau socialiai orientuotas nei Savickas.
M. Majauskas savo deklaruojamais teiginiais yra gerokai kairesnės krypties politikas nei L. Savickas, nepaisant jo atstovaujamos partijos lyderio Sauliaus Skvernelio noro būti traktuojamiems centro-kairės politikais. Savickas, beje, taip pat turi šiokių tokių reputacinių iššūkių ir dėl savo specialiojo liudytojo statuso COVID-19 testų pirkimo byloje.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Majauskas gali skaldyti dešiniųjų balsus, tačiau deklaruodamas savo tariamą nepriklausomumą, neprisirišęs prie jokios partijos ir ideologinių nuostatų, jis taps didesne ar mažesne problema visiems kandidatams. Jeigu jam pačiam ir nepavyktų prasibrauti į antrąjį rinkimų turą, jo veiksmai ir pozicionavimasis nekenktų ir V. Benkunskui, gal net atvirkščiai, – turėdamas lojalių konservatorių palaikymą, V. Benkunskas gali pagrįstai tikėtis rinkti daugiau balsų už visus likusius ir tai gali būti pakankama prielaida jam patekti į antrąjį rinkimų turą.
Taigi, tai nepralaimima partija. Ypač todėl, kad Majauskui arba Benkunskui pasiekus antrąjį rinkimų turą, spėkite, kam gi pereitų tiek vieno, tiek ir kito parama, aiškinant, kad nepaisant nesutarimų, jų tikslas – efektyviai ir skaidriai valdomas miestas. Surinkus svyruojančius, centro balsus ir patekus į antrąjį turą, bet kuriam iš jų galimybės tolimesnėje rinkiminėje kovoje ne mažėja, o priešingai – didėja.
Ir turbūt nėra sunku spėti, kad Majauskui laimėjus Vilniaus mero postą, sūnus paklydėlis pasiprašytų ir su dideliu džiaugsmu būtų priimtas atgal į vadinamąją bendruomenę – konservatorių partiją, o Vilnius turėtų merą konservatorių.
Kad ir ką besakytų konservatoriai, kad ir ašaras belietų, panašu, kad didžiausi laimėtojai Majausko dramoje yra būtent jie. Klausimas tik vienas – ar ši drama susiklostė natūraliai, ar ji yra gerai surežisuotas politinis spektaklis? Visgi, politikoje atsitiktinumai ir netikėtumai yra labai reti, o ar rinkėjus ši konservatorių drama įtikins – pamatysime kovą.
Povilas Pinelis - LSDP Vilniaus m. skyriaus pirmininkas.
Straipsnis taip pat buvo publikuotas LRT.lt