Visai nepriklausomai nuo to, kokia veiklos sritimi užsiimame dalykiniame gyvenime,– dauguma mūsų dirbame arba esame tam tikrą savo gyvenimo dalį dirbę. Privataus sektoriaus darbuotojas ar valstybės tarnautojas. Vadybininkas, slaugytojas, žurnalistas, kasininkas, projektų vadovas, apskaitininkas, vairuotojas, programuotojas, žmogiškųjų išteklių specialistas, kasininkas ar bet kas – jūs dirbate, jūsų darbas turi būti gerbiamas ir jūsų indelis valstybei turi būti vertinamas, suteikiant jums galimybes ne tik gauti atlyginimą, bet ir turėti galimybę derinti darbą ir poilsį, realizuoti save ir kurti sveikus asmeninius santykius. Panašu, kad siūlantys atsisakyti dirbančiųjų žmonių dienos minėjimo Seimo nariai galimai tai pamiršo arba niekad ir nežinojo.
Siūlymą atsisakyti švęsti dirbančiųjų šventę teikiantys konservatoriai ilgus metus sąmoningai klaidina žmones, nepagrįstai ir nemotyvuotai siedami Gegužės 1-osios minėjimą su sovietiniu režimu. Ir nors ši šventė išties buvo minima ir sovietmečiu, tikroji tiesa apie jos ištakas, tradicijas, esmę ir prasmę yra visai kitokia nei mums bando įteigti dešiniųjų pažiūrų politikai.
Ši šventė neturi nieko bendro su sovietais. Jos ištakos siekia 1886 metus, kai Čikagoje darbuotojai taikiai mitingavo dėl galimybės sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių valandų. Tuo metu policija nužudė vieną žmogų, o dar kelis rimtai sužeidė. Tai peraugo į didelius neramumus, kuriuose žuvo dvylika žmonių, o dar daugiau nei septynios dešimtys buvo sužeisti. Būtent dėl Jungtinėse Amerikos Valstijose kilusio judėjimo, sukelto atgarsio, po poros metų Paryžiuje buvo pasiūlyta minėti gegužės 1 d. kaip tarptautinę darbininkų (tuo metu profesijų ir veiklos sričių buvo nedaug, o dirbantieji buvo vadinami būtent darbininkais) solidarumo dieną.
Gegužės 1-ąją švenčia visa Europa. Daugelyje šalių Gegužės 1-oji yra nedarbo diena, o tarp švenčiančiųjų ir tokios niekada su sovietine okupacija nesietinos šalys kaip Airija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Belgija ir kitos. Bandydami įtikinti mus sovietinėmis Gegužės 1-osios ištakomis, dešinieji dažnai nutyli tai, kad šią šventę Lietuva minėjo dar tarpukariu, t.y. 1919-1929 metais, kai iki sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos buvo likę daugiau nei dešimt metų. Tad akivaizdu, kad dešiniųjų bandymai pritempti dirbančiųjų dieną prie sovietinės tradicijos puoselėjimo neturi jokio faktinio pagrindo ir iš esmės laikytina paprasčiausia dešiniųjų politikų propaganda, kuria siekiama iškreipti realybę bei kompromituoti bet kokius bandymus kalbėti apie dirbančiųjų teises ir gyvenimiškus poreikius. Tiesiog taip patogiau, nes asocijuojant šventę su sovietinių laikotarpiu, dirbančiųjų teisių gynimo šventę bus galima „pakišti po kilimu“ ir pamiršti. Šiuo atžvilgiu esama daug panašumų su Tarptautine moterų solidarumo diena, kuri taip pat dažnai marginalizuojama, siejama toli gražu ne su vakarietiška jos kilme ir ne su laisvės, lygių teisių siekiais bei idėja permąstyti esamas moterų visokeriopo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime sąlygas ir galimybes.
Skleidžiant tokią jokio pagrindo neturinčią informaciją parankūs ir nuo seno išlikę stereotipai ir socialinės stigmos. Nepaisant to, kad profesijų, veiklos sričių nuo neatmenamų laikų padaugėjo net ne dešimtimis, o tūkstančiais, atsirado daugybė naujų paslaugų ir darbo (veiklos) santykių formų, pasikeitė būdai, kaip kaip visuomenė tenkina savo poreikius, pavyzdžiui, atsirado ir išsiplėtojo pavežėjų ir kurjerių veikla, visgi labai patogu stereotipiškai deklaruoti, kad dirbantieji ir jų šventė yra sietina su gamyklų darbininkais ar angliakasiais ir jų problemomis. Atrodo, kad siekis laikytis įsikibus tokios siauros sampratos, ignoruoti besikeičiančią realybę, nemaža dalimi yra nulemtas mūsų šalyje nesvetimo noro palypėti socialiniu laipteliu aukščiau už kitą žmogų. Tad tokiame kontekste yra ir patogu, ir naudinga segreguoti dirbančiuosius, skirstyti į „juos“, kurie, suprask, yra neišsilavinę, mažai uždirbantys, mažiau verti, bendrai tariant, tuos, kurie vilki „uniformas“, ir „mus“, kurie tariamai yra kažkuo pranašesni, nes vilki kostiumus (plačiąja prasme). Būtent ši yda nepaprastai kenkia patiems žmonėms ir stipriai padeda dešiniesiems realizuoti jų ideologiją, kurioje vieni yra išrinktieji, turintys menamą teisę spręsti už visus likusius. Deja, kol mes vaikysimės tokios ydingos aukštos savivertės idėjos ir sieksime tokio iškreipto socialinio pripažinimo, niekada negalėsime lygiuotis į didžiausios gerovės pasiekusias, geriausiai pasaulyje gyvenančias valstybes, Skandinavijos šalis, kuriose žmonės visus darbus laiko garbingais, o geriausiais laiko tuos, kuriuose žmogus atranda save ir jaučiasi gerai, o apie žmogų sprendžiama ne pagal jo veiklos pobūdį, o pagal atliekamo darbo kokybę.
Labai svarbu į dirbančiųjų šventę žiūrėti plačiai. Gyvendami nepriklausomoje Lietuvoje jau daugiau nei tris dešimtmečius, būdami laisvi savarankiškai mąstyti ir apsispręsti, galime suvokti ir tai, kad nepaisant darbo srities, mes visi esame dirbantieji. Ir visiškai nepriklausomai nuo to, kuo mes užsiėmę kiekvieną dieną, mes visi nusipelnėme orių darbo sąlygų, pagarbos mūsų atliekamam darbui, teisės į psichologinį komfortą darbo vietoje ir galimybės derinti savo darbą su poilsiu ir asmeniniu gyvenimu.
Ypač tuomet, kai mūsų visuomenėje dirbančiųjų keliamos problemos anaiptol ne pavienės, o darbdavių suteikiamos galimybės dirbti, užsidirbti ir gyventi kokybišką gyvenimą dirbantiesiems nėra palankios. Siūlymas naikinti šventę, kurios metu visi vienu ar kitu būdu galime apmąstyti ir kelti su darbo santykiais kylančias problemas atsiranda tuomet, kai visuomenė yra nepaprastai įsielektrinusi, persisunkusi įtampomis, o dirbantieji susiduria su daugybe jų teisių pažeidimų. Štai Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, į šią tarnybą su skundais kiekvienais metais kreipiasi vidutiniškai 10 000 žmonių. Šios įstaigos darbuotojai kiekvieną dieną atsako į daugiau nei penkis šimtus skambučių, elektroninių laiškų ir užklausų socialiniuose tinkluose. Plačiai žinoma situacija, kai „Achemos“ darbuotojai niekaip negali rasti sutarimo su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties. Kasdien vilniečius į darbą vežantys viešojo transporto vairuotojai negali pasiekti susitarimo su Vilniaus miesto savivaldybe jau dvejus metus, įstatymuose įtvirtintos jų teisės varžomos savivaldybei piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis ir įsukant darbuotojų atstovus į metų metus trunkančius teismų procesus. Be to, tiek ir ilgai galiojusi ekstremalioji situacija, tiek paskelbta nepaprastoji padėtis, vien jų egzistavimas, lemia tai, kad žmonės negali rinktis į susirinkimus, o darbuotojai negali streikuoti, kadangi kad dėl šių ypatingųjų režimų įvedimo pagal galiojančius teisės aktus Lietuvoje minėti veiksmai yra draudžiami.
Taigi, daugiau nei akivaizdu, kad dešiniųjų politikų siūlymas naikinti Gegužės 1-ąją kaip valstybinę šventę yra ne kas kita kaip paprasčiausias bandymas atimti iš žmonių dieną, kuri skirta apmąstyti, diskutuoti ir kelti mums visiems aktualius klausimus. Besąlygiškai valdžios autoritetu tikinti, klusni visuomenė yra lengvai valdoma, patogi. Tik kad susiklosčius tokiai situacijai, visuomenės ir demokratinės pažangos progresas stoja, o žmonių gerovės augimas stringa. Tai iš esmės kenkia laisvai ir vakarietiškus demokratinius principus deklaruojančiai šaliai, tuo kėsinamasi į pilietinę visuomenę ir į jos demokratinį augimą. Bandymai kompromituoti dirbančiųjų teisėms paminėti skirtą šventę ir jos renginius yra atvira ir vienareikšmė nepagarba visiems dirbantiems, kasdien geresnę Lietuvą kuriantiems žmonėms.
Straipsnis publikuotas LRT.lt