Susipažinkite. Vilniaus miesto skyriaus narė Rasa Čuprinskaitė ir atviras jos pasakojimas apie svajonę tapti švietimo ministre, vingiuotą politinį kelią, mokslus, ligą, sunkiausius gyvenimo metus, mobingą darbe, laisvalaikį ir knygas. Apie tai, kad reikia svajoti, nes svajonės tampa realybe.
Šią vasarą man sueis 51 metai. Dar gūdžiais sovietmečio laikais mokyklos suole susidomėjau politika. Domino ne tik ,,perestroika“, bet ir moksleivių teisės, mokyklos reforma. Rimtai „sirgau“ svajone tapti švietimo ministre, šis noras manęs neapleido geroką dešimtmetį.
1993 m. pradėjau politikės kelią - įstojau į Lietuvos tautininkų sąjungą. Po gero dešimtmečio ją palikau. Dėl to nė kiek nesigailiu, man būtų didelė gėda priklausyti partijai, kurios nariams juodaodis ar musulmonas Lietuvoje yra baisiausias dalykas pasaulyje. Kukli informacija, kurią pavykdavo nugirsti arba paskaityti apie skandinaviškus socialinių struktūrų modelius pamažu suformavo kairiąsias pažiūras. Apsisprendžiau tapti socialdemokrate, LSDP priklausau nuo 2017 metų.
Padėti silpnesniems
Neseniai baigiau socialinio darbo studijas Vilniaus kolegijoje. Kaip ir link socialdemokratijos, taip ir link šios specialybės, kelias buvo labai vingiuotas. Pirmosios paauglystės svajonės – astronomija, paleontologija, archeologija. Paraleliai joms ėjo dar viena svajonė – norėjau tapti kariške. Gal todėl, kad vidurinėje mokykloje buvau sočiai „pripumpuota“ tarybinės ideologijos, tad savaime suprantama, būčiau ėjusi tarnauti į sovietinę kariuomenę. Neišėjau.
Po vidurinės mokyklos susirgau liga, kurios buvo be galo bijomasi sovietiniais laikais, ir kurios tebesibijoma ir nepriklausomoje Lietuvoje – man diagnozuota šizofrenija. Susigyvenusi su šiuo sutrikimu, baigiau bibliotekininkystės studijas technikume. Deja, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę valdantieji pradėjo naikinti bibliotekas, mano nuomone, susiformavo nuostata, kad Lietuva ant kojų atsistos ne per kultūrą ar meną, bet per verslą. Bibliotekoje teko dirbti tik ketverius metus. Darbą VU bibliotekoje prisimenu kaip košmarą, tai sunkiausieji mano gyvenimo metai. Dėl skyriaus bibliotekininkų neigiamo požiūrio į „šizofrenikus“ kentėjau nuolatines patyčias, vienos ekonominės krizės metu manimi buvo atsikratyta, o kad atleidimas iš darbo būtų labiau motyvuotas, buvau apkaltinta tuo, ko nepadariau. Tuos įvykius skaudžiai išgyvenu iki šiol.
Kadangi bibliotekoje buvau labai neigiamai charakterizuota, mane, kaip „nurašytą“ asmenį, iš kurio jau niekuomet nebus naudos, nukreipė mokytis į neįgaliųjų meninių amatų mokymosi centrą. Šis mokymo centras buvo mano pirmas žingsnis į socialinio darbo specialybę. Tačiau įgyta keramiko specialybė džiugino neilgai. Už parduotus gaminius pinigai buvo labai menki, dažniausiai uždirbti mugių metu. Tačiau keramika padėdavo atsipalaiduoti, pasisemdavau kūrybinių idėjų. Neilgai trukus dirbtuvė, kurioje dirbau, buvo sunaikinta, pasibaigė ir keramikos užsiėmimai. Tačiau bendraudama su proto bei psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis įgijau tokių žinių, kurių ne ant kiekvieno kampo surasi ir kurių ne kiekvienas universitetas pajėgus suteikti per trejus ar ketverius studijų metus.
Kai mokiausi technikume, aklųjų – silpnaregių internatinėje mokykloje vedžiau skautukų būrelį, baigusi technikumą keturis metus dirbau kurčiųjų vaikų globos namuose. Taigi darbo ir bendravimo su neįgaliaisiais patirties turiu nemažai. Tvirtai apsisprendžiau, kad padėsiu ir ginsiu tuos asmenis, kurie patys apsiginti negali, mokysiuosi, stosiu į kolegiją, į socialinio darbo specialybę. Nenoriu, kad visuomenė iš šių neįgalių asmenų tyčiotųsi taip, kaip kadaise tyčiojosi iš manęs. Šiemet studijas baigiau, noriu dirbti užimtumo srityje.
Knygose - neįgalių asmenų troškimas artimai bendrauti ir mokytis
Laisvalaikiu piešiu, tapau, rašau knygas. Save matau ne tik socialinio darbo srityje, bet ir kultūroje. Neužmiršau ir jaunystės laikų svajonės tapti švietimo ministre. Dabar tai kelia šypseną, bet kas žino, kuriuo keliu mane nuves Dievas, kokius dar gyvenimo universitetus teks pereiti.
Labiausiai traukiantys tapybos siužetai – architektūra. Rašau knygas, vieną jau esu išleidusi. Kitą, skirtą vaikams, planuoju pradėti ruošti spaudai. Vieną knygą esu parašiusi apie kurčiuosius vaikus, tikiu, kad ja susidomės pedagogai. Apie neįgaliuosius esu sumaniusi net šešių knygų ciklą, tikiuosi, suspėsiu savo knygomis perteikti neįgalių asmenų troškimą artimai bendrauti, mokytis, kartu dirbti ir pelnytai užsidirbti, ilsėtis, kurti, kartu džiaugtis Dievo duotu gyvenimu. Tiesiog išdidžiai ir oriai gyventi.
Norėčiau skleisti gerovės valstybės idėją, kad žmonės norėtų pasitikėti socialdemokratų platinamomis idėjomis, eilinį kartą nepasakę „susikiškit tą gerovės valstybę...“, ar „vis tiek to niekada nebus“. Kad žmonės išmoktų klausyti, nes daugelis laikosi įsikandę į savo tiesą, nors jau turėjo šimtus galimybių įsitikinti, jog jų „tiesa“ yra pražūtinga, taip prie gerovės ir neatvedusi.