Mes, socialdemokratai, tikrai galime pasidžiaugti, kad šiandien esame vienintelė parlamentinė partija Lietuvoje, turinti socialdemokratus – Vasario 16-osios akto signatarus Steponą Kairį ir Mykolą Biržišką. Todėl mes tikrai galime, privalome prisiminti, didžiuotis ir švęsti Vasario 16-ąją.
Juolab, kad 1990 m. prie Nepriklausomybės atkūrimo aktyviai prisidėjo visas būrys mūsų partiečių – signatarai Kazimieras Antanavičius, Aloyzas Sakalas, Vytenis Povilas Andriukaitis, Vytautas Plečkaitis ir kiti.
Aš pats apie Vasario 16-ąją, jos reikšmę mūsų valstybei, žmonėms prisimenu iš ankstyvos vaikystės senelio pasakojimų. Kadangi gimiau ir augau politinių kalinių, tremtinių šeimoje, tai kiek atsimenu, Vasario 16-ąją visada susėsdavome prie bendro stalo. Senelis yra pasakojęs, kaip kukliai, bet labai nuoširdžiai Vasario 16-ąją jis su kitais lietuviais kaliniais minėjo Vorkutos lageryje. Šilti šeimos narių pasakojimai apie nepriklausomą Lietuvą sugrą- žindavo ir į sudėtingus tremties metus, kai trūkstant maisto, spengiant dideliems šalčiams, lietuviai tremtiniai susirinkę nedidelėmis artimesnių žmonių grupelėms, susėdę prie žvakių tyliai dainuodavo lietuviš- kas dainas ir sugiedodavo tautinę giesmę. Tai būdavo lyg vilties gija – išgyventi ir sugrįžti į tą išsvajotą Lietuvą.
Tremtyje, o vėliau ir grįžus į gimtinę, gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje visada atrodė kaip didžiausia siekiamybė. Apie gyvenimą tarpukario Lietuvoje visada buvo prisimenama, kalbama su tam tikra nostalgija, netgi romantikos doze. Buvę vargai ir sunkumai išblankdavo, visada buvo prisimenamas gamtos grožis, šiltas įvairių tautų bendravimas, nes anų laikų Vilkaviškyje, iš kur buvo kilusi mano šeima, nemažą dalį gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės. Kaimas buvo labiau lietuviškas, nors ir ten gyveno dar nuo I-ojo pasaulinio karo užsilikusių vokiečių, ar jau nepriklausomos Lietuvos laikais atvykusių mūsiškius pamokyti ūkininkavimo danų ūkininkų.
Pasakojimuose buvo primenama apie labai patriotišką visuotinę Vasario 16-osios dešimtmečio minėjimo bangą Lietuvoje, kai už žmonių surinktus pinigus daugelyje miestelių ir netgi kaimų iškilo obeliskai, paminklai, skirti Lietuvos nepriklausomybei. Vilkaviškio mieste, mažame skverelyje prieš bažnyčią irgi buvo pastatytas toks paminklas. Mūsų šeimai, grįžus iš Sibiro į gimtąjį Vilkaviškį, tas paminklas jau buvo nugriautas, bet eidamas į mišias senelis man, vaikui, vis primindavo jį čia stovėjus.
Koks buvo džiaugsmas, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991 m. tas paminklas pagal išlikusias senas nuotraukas vėl buvo atstatytas! Kiek paūgėjęs, Vasario 16-ąją paminėdavau ir su savo draugais, o dar vėliau ir su savo šeima. Sukūrus šeimą, man minėti Valstybės atkūrimo dieną tapo lengviau, nepaisant sovietinių draudimų, nes vasario 16 d. buvo gimusi mano uošvė. Todėl tapo labai legalu gimtadienio šventę panaudoti kaip priedangą. Tuomet buvo įprasta tikrinti švenčiančius Vasario 16-ąją. Pareigūnai reikalaudavo parodyti pasus, žiūrėdami, ar tą dieną tikrai kas nors gimęs ir šeima gali švęsti.
Vis dėl to vienas įspūdingiausių šios dienos minėjimų – jau 1990 m. Sąjūdžio organizuotas Vasario 16-sios paminėjimas Kauno muzikiniame teatre, kai iki Nepriklausomybės atkūrimo ir paskelbimo jau buvo likę mažiau negu mė- nuo. Ten aidėjo ugningos, laisvės žodžio kupinos kalbos. Taip pat panašias nuotaikas prisimenu ir tais pačiais metais vykusiame Vasario 16-osios minėjime prie Kauno Karo muziejaus. Vasario 16-oji visą gyvenimą, nuo ankstyvos vaikystės iki šiandien buvo su manimi, mano šeima.
Manau, kad ir kiti žmonės Lietuvoje, kas garsiau ar tyliau, ją minėdavo ar bent prisimindavo ir žinojo. Dabar, minint Valstybės šimtmetį, mes, socialdemokratai, Vasario 16-ąją minime kaip vieną iš didžiausių mūsų valstybės ir Socialdemokratų partijos švenčių.