Vieną kartą gyveno mergytė. Visai atsitiktinai buvo pastebėta, kad ji turi absoliučią klausą. Ir nuo penkerių metų mergytė sėdo prie instrumento, kartu su tokia gera mokytoja, kokią tik buvo galima rasti. Po to, ūgtelėjus, kelias aiškus – į „čiurlionkę“, tolesnis darbas su ta pačia mokytoja, kuri mokė pradžių pradžios – „rankytėse obuoliukus laikyti“. Ėjo metai. Specialybės dalykas vis sudėtingėjo, įskaitos, egzaminai, kasdien kelios valandos prie instrumento – juk muzikantas, žinokit, yra kaip sportininkas: jei jis nepalaiko formos – žlugęs. Specialybės mokytoja tapo svarbiausiu žmogumi pasaulyje. Ir to žmogaus buvo bijoma, vengiama kiek tik įmanoma, meluojama jam, kad tik nerėktų arba keiksmai nusikeltų vėlesniam laikui. Mokytoja ne tik mėgo piktai barti, bet ir – nepatogu rašyti – kartais mušė. Per nugarą, rankas, jei visai nepatenkinta – tai ir spirdavo. Reikėj ...
